Rimas Armaitis, Ukrainos karys-savanoris, išminuotojas. 26 mėnesius kovojau Ukrainos kare prieš Rusijos invaziją. Iš jų – 14 mėnesių aktyviame fronte, Užsieniečių legione. Mūsų legionas visada ten, kur karščiausia. Ten, kur reikia aktyvinti frontą, arba ten, kur jį reikia stabilizuoti. Mano sritis – minų laukai ir gynybinės linijos. Lietuvoje supratimas apie gynybines linijas – minimalus, apie minų laukus – absoliutus nulis. Kažkas kažką girdėjo, bet kad suprastų… Mūsiškiams siūlau tiesiog nuvažiuoti į Ukrainą ir pasižiūrėti, kas ten vyksta, kas ten daroma ir kaip daroma.
Rimas Armaitis
Rimas Armaitis, Ukrainos karys-savanoris, išminuotojas.

26 mėnesius kovojau Ukrainos kare prieš Rusijos invaziją. Iš jų – 14 mėnesių aktyviame fronte, Užsieniečių legione. Mūsų legionas visada ten, kur karščiausia. Ten, kur reikia aktyvinti frontą, arba ten, kur jį reikia stabilizuoti.

Mano sritis – minų laukai ir gynybinės linijos. Lietuvoje supratimas apie gynybines linijas – minimalus, apie minų laukus – absoliutus nulis. Kažkas kažką girdėjo, bet kad suprastų… Mūsiškiams siūlau tiesiog nuvažiuoti į Ukrainą ir pasižiūrėti, kas ten vyksta, kas ten daroma ir kaip daroma.

Man teko praeiti Chersono minų laukus. Neįveikiami laukai. Man grįžus iš ten tik vienas pulkininkas paprašė pateikti jų struktūrą. Neįveikiamais tuos minų laukus vadinu sąlygiškai. Jei ką nors darai, viskas įveikiama. Bet tai užtrunka mėnesių mėnesius.

Praėjau Mykolajivo, Severodonecko, Huliajpolės, Zaporižės, Bachmuto ir kitus frontus. Kas yra gynybinės linijos, minų laukai ir koks jų efektyvumas, žinau pakankamai.

Gynybinės linijos turi būti atsparios apšaudymams, įskaitant tolimąją artileriją, salvines sistemas, tankų šūvius. Lenkai jau bando gynybinę įrangą sertifikuoti. O pas mus kol kas bandoma daryti tik biznį.

Šiandien svarbiausia problema – net ne gynybinės linijos, o tai, kad mūsų gamintojai tiesiog negali gaminti A kategorijos sprogmenų, nes tai tiesiog uždrausta.

Vidaus reikalų ministerija – tiesiog nepramušama siena. Neįsivaizduoju, ką ir daryti. Kai kalbu su startuoliais, kurie gamina dronus, ir kyla kalba apie specializuotas „bimbas“ (bombas) tiems dronams, jie man sako: A kategorija mums – neįveikiama. Neįmanoma gauti licencijos, nes tai kontroliuoja VRM, o ji tokių licencijų neteikia. Tas pats būna, kai kalbi apie minas.

Karas – ant nosies, o Europa, kartu paėmus, negali pagelbėti Ukrainai. Kaip ta sumauta Europa padės Lietuvai, jei mes patys neturime, kuo gintis?

Žmonės „iš apačios“ mane kviečia, aš su jais kalbuosi, juos apmokau. Bet Generalinis štabas – tarytum siena. Nepramušama siena. Iš tos pusės – jokios iniciatyvos. Ten vadovaujamasi 2020 m. vadovėliais…

Dabar visą karo eigą lemia dronai. Rusų dronų dabar – daugiau, bet ukrainiečių dronų operatoriai pirmauja darbo kokybe. Ukrainiečiai šiuo atžvilgiu anksčiau pradėjo tobulėti ir mokytis. Rusų dronai gaminami gamyklose, ukrainiečių – „Šaraškino kontorose“. Pastaruoju atveju lengviau susisiekti, pateikti pastabų, siūlymų, atitinkamai patobulinti šią techniką.

Kalbant apie Ukrainą tariamai ar išties remiančias organizacijas, ką nors lemiančių organizacijų – vienetai. Nevardysiu nei žmonių, nei organizacijų, bet papasakosiu, kaip tai veikia. Petras atvažiuoja pas kokią nors brigadą. Sako: atvežiau šešis džipus paramos. Du duodu jums, bet jūs pasirašote, kad gavote šešis. Kiti eina į prekybą. Ir ten parduodu tą paramą, gautą, beje, už jūsų suaukotus pinigus.

Jei dalinio vadovas atsisakys, negaus ir tų dviejų džipų. O atgal vežami fiktyvūs ordinai ir medaliai su to paties brigados vado antspaudais ir parašais. Taip išeina, kad „humanitarininkai“ gauna daugiau medalių nei kovojantys fronte. Absurdas, bet tiesa būtent tokia… Karas anksčiau ar vėliau baigsis, gal kada viską papasakosime detaliai. Bet ne dabar.

Mes apie tai dabar nekalbame, nes neturime tam laiko. Tam yra žurnalistai ir atitinkamos tarnybos, jie už tai gauna algas, o mes – tiesiog kariai. Mums reikia kariauti, o ne teismuose tąsytis.

Tai, kad Lietuva dabar perka tankus, būtų tikslinga, jei tie tankai būtų apsaugoti nuo dronų. Tada tankai būtų veiksmingi. „Leopardas“ gal ir geresnis nei rusiškas tankas, jei kalbėsime apie techninę pusę. Bet esmė ta, kad Vakarai tiesiog valo savo sandėlius, atsikratydami pasenusia technika. Iš 60 tankų – duok, Dieve, jeigu veiks 40. Visus kitus reikia remontuoti, tvarkyti. Jau nekalbu apie priešlėktuvinę gynybą, kuri taip pat svarbi.

Pirmas dalykas, kurį turime padaryti, tai išeiti iš antimininės konvencijos. Antra, supaprastinti A kategorijos licencijų suteikimą. Kažkas gal ir sukurtų kokią nors karinę įrangą, bet tai bus A kategorija, o tai – neįveikiama siena. Šita sumauta Europos Sąjunga nesugeba padėti Ukrainai, kaip ji išgelbės mus? Jei kas mus gins, tai gins NATO. Bet, kad NATO padėtų, mes patys privalome turėti, kuo gintis. Minų laukus galime pasigaminti. Atsilaikysime? Duok, Dieve.

Jums atrodys keistai, bet šiuo metu, kai Ukraina kovoja su Rusija, per Ukrainą teka dujotiekiai ir naftotiekiai. Už tas dujas ir naftą, už kurias Vakarai moka rusams, šie gauna pinigus į savo karinį biudžetą, iš kurio prievartauja tą pačią Ukrainą. Ukraina negali atsisakyti šių sistemų, nes tai padariusi prarastų Vakarų paramą. Sumautas uždaras ratas.

Ką turėtų daryti tarptautinė bendruomenė? Visapusiai blokuoti Rusiją. Bet tai nėra įmanoma. Alternatyvų rusiškiems ištekliams ne tiek ir daug. Visi priprato gyventi komforto sąlygomis. Kas nori gyventi be elektros ir kuro? Įveda kokias nors sankcijas, bet kiek iš jų naudos? Ištekliai teka per Turkiją, Uzbekistaną, Kiniją. Rusai vengs lįsti į mūsų šalis, jei sugebėsime apsiginti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *