Savasties prasmė
Priėjome prie egzistencinės psichologijos, kurios įkūrėjas – Viktoras Franklis (Viktor Frankl). Daugelis skaitė jo knygą „Žmogus ieško prasmės“ ir daugelis joje rado atsakymus į seniai kamavusius klausimus. Egzistencinė psichologija būtent ir gilinasi į žmogų pasaulyje, į besikeičiantį, gyvą žmogų tam tikroje gyvoje socialinėje aplinkoje, visuomenėje, bendruomenėje, į tai, kaip jie vienas kitam daro įtaką ir vienas kitą keičia.
Egzistencinėje psichologijoje išskiriami keturi svarbiausi žmogaus egzistavimo pasaulyje (visuomenėje) matmenys – sąlyčio taškai:
– Fizinis – kūniškasis, fiziniai santykiai su aplinka.
– Socialinis – santykiai su žmonėmis.
– Psichologinis – santykiai su savimi.
– Dvasinis – santykiai su savo vertybėmis, tikėjimu, Dievu.
Vienu metu žmogus egzistuoja visuose matmenyse. Visi jie svarbūs, bet įvairiomis aplinkybėmis tam tikras matmuo gali tapti aktualesnis. Problemos viename matmenyje sukelia problemas ir kituose. Vienas veikia kitą, jie visi tarpusavyje susiję. Visi kartu jie sudaro egzistavimo pagrindą, visumą ir balansą.
Nors visi šie matmenys savaip yra labai svarbūs žmogaus egzistencijai, bet svarbiausias iš jų yra dvasinis. Nes šiam matmenyje žmogus leidžiasi į savo vidinio „aš“ gelmes, prie pat jo šaknų, prie esmės ir esybės, jame formuojasi pasaulėžiūra ir asmenybės vertybių sistema, jame sukalibruojamas moralinis kompasas ir išdėliojami riboženkliai. Būtent čia žmogus randa gyvenimo prasmę, pašaukimą ir atsakymus, kurių negali suteikti jokie specialistai. Nes tai santykis su pačiu Dievu.
Tinkamai sutvarkius šį santykį, kiti santykiai nebeturės lemiamos įtakos, net jei ir bus kažkas ne visai tvarkoje. Bet jei šis santykis pažeistas ar tiesiog apleistas ir nevystomas, bus pažeista visa asmenybė, jos pamatas ir stuburas, jos pilnavertis egzistavimas, net jei kiti santykiai būtų sutvarkyti nepriekaištingai.
„Mano supratimu, dvasinis matmuo yra egzistencinės terapijos šerdis. Kaip tik dvasiniame matmenyje atsiskleidžia visas žmogaus pasaulis per asmeninę jo gyvenimo filosofiją, per vertybes, kuriomis grindžiami žmogaus pasirinkimai. Be to, būtent dvasinio matmens dėka, egzistencinėje psichologijoje/terapijoje yra vietos dvasingumui, Dievui, tikėjimui, ir tam skirta viena reikšmingiausių, garbingiausių vietų, nes būtent tikėjimas gali išgydyti ten, kur bet kokia psichologija bejėgė“ – psichologė Jurga Lago.
O dabar grįžkime prie pradžioje minėtų davimo-gavimo santykių. Leiskime apaštalui Pauliui apvainikuoti tai, ką perskaitėme:
„Jūs, filipiečiai, taip pat žinote: kai, pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia bažnyčia neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni. Jūs mano reikalams pasiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką. Aš netrokštu dovanos, bet trokštu vaisiaus, kuris augtų jūsų sąskaiton.“ (Fil 4, 15-17).
Apaštalas daug dirbo su tikinčiųjų bendruomene, įsikūrusia Filipuose. Skelbė Evangeliją, rašė laiškus, mokė, drąsino, visokeriopai stiprindamas jų tikėjimą, nelaukdamas iš jų dovanų ir atlygio, bet nesavanaudiškai trokšdamas „vaisių jų sąskaiton“. Tai Pauliaus davimas ir filipiečių gavimas.
Filipiečiai neliko skolingi. Jie vertino Pauliaus triūsą ir pastangas, ir atsidėkodami siuntė jam aukas. Tai Pauliaus gavimas ir filipiečių davimas. Palaiminimų ratas įsisuko, davimo-gavimo santykiai užmegzti, dėsnis veikia, abi pusės laimingos: individas ir bendruomenė.
Kažkas pasakys – bet juk tai paprasčiausia prekyba, visas pasaulis taip daro! Paties Pauliaus žodžiais tariant, jis ne prekiavo Evangelija („Mes neprekiaujame <…> Dievo žodžiu“. 2 Kor 2,17), o skelbė ją iš Dievo pašaukimo, gera valia, nesavanaudiškai. Yra skirtumas tarp paprasčiausių ekonominių prekinių santykių, kurie varomi iš abipusio suinteresuotumo ir naudos, ir nesavanaudiško davimo, dovanos, veiklos iš pašaukimo.
Kad jau kalbam apie Paulių – savo metu jis buvo „sunkus vaikas“ Dievui, persekiojęs pirmuosius krikščionis, skundęs juos ir gaudęs. Buvo aršus, uolus ir aktyvus. Bet vieną Dievas jį pričiupo ir pakeitė. Tuomet su tuo pačiu uolumu ir užsidegimu, taip pat aktyviai ėmė skelbti Evangeliją. Čia dar du momentai.
Pirma, tai pamoka apie „sunkų charakterį“, aršų chuliganą, tą neklusnų padaužą klasėje, su kuriuo neįmanoma susitvarkyti. Geriau jis nurimtų ir „būtų kaip visi“. Jeigu Paulius būtų buvęs „toks, kaip visi“, šiandien mes neskaitytume jo laiškų ir nežinome, kaip viskas būtų istorijoje susiklostę. Tai buvo tvirto, stipraus charakterio, išskirtinė asmenybė, nors tuo metu stipriai maištavusi prieš Dievą ir persekiojusi Jo žmones, ėjusi kardinaliai priešinga jo pašaukimui kryptimi. Bet žmogus gali pasikeisti, ir kas neįmanoma žmogui, tas įmanoma Dievui.
Antra, Pauliaus uolumas ir karštumas primena kitą Biblijos eilutę: „Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.“ (Apr 3, 15–16).
Drungnumas Dievo akyse yra pasibjaurėjimas. Jau geriau šaltas nei drungnas. Jau geriau toks uolus persekiotojas, kaip Saulius, negu visiškai abejingas ar bailus prisitaikėlis. Jau geriau klysti ir apsigėdinti, bet daryti, negu tyliai ir bailiai kiurksoti pakampėje ir stebėti. Drungnumas tavo Kūrėjo akyse yra bjaurastis. Ne tokį tave sukūrė, ne tam esi šioje Žemėje, kad praleistum gyvenimą bailiai pasislėpęs, be nuomonės, be vertybių, tik linkstantis pavėjui, prisitaikantis, pataikaujantis.
– Kokios tavo vertybės?
– O kokių reikia?
Štai kas yra šlykštu ir apgailėtina, ir deja, to labai daug šiandien matome mūsuose ir pasaulyje. Kažkada man atrodę protingi, solidūs ir gerbtini žmonės, šiandien veidmainiškai ir bailiai pataikauja ydingoms ideologijoms, pataikauja melui, prisitaikėliškai atkartoja reikalingus ir „teisingus“ lozungus, gėdingai ir komiškai komentuoja ir gina absurdą. Suprasčiau, jeigu tai būtų daroma iš tikrų, gilių įsitikinimų, bet dauguma atvejų tai tėra bailus ir godus prisitaikėliškumas. Štai kas nutinka, kai pažeidžiamas dvasinis matmuo. Tai jau nebe asmenybės, tai – pajuokos objektai.
Būk tu geriau šaltas, būk tu geriau aršus mano priešas, bet nebūk bailus menkysta be nuomonės ir charakterio. Geriau turėk tvirtą nuomonę, priešingą manajai, bet nepataikauk man ir „nesilyzink“. Taip turėtų pasakyti tie, kuriems šiandien pataikauja „pažangos“ atstovai. Bet jie nepasako. Vadinasi, jiems tinka ir patinka. Vadinasi, jie patys tokie pat – godūs ir bailūs. Iš jų visuomenei jokios naudos, tik vargas.
Saulius, persekiodamas krikščionis, tikėjo tuo, ką darė, ir darė tai užtikrintai. Dievui tereikėjo jį pakeisti, apsukti į kitą pusę, ir jis su tuo pačiu uolumu jau žygiavo kaip Dievo žmogus. Saulius nebuvo drungnas.
Kaip nebuvo drungnas ir karštakošis Petras. Atėjus kareiviams ir tarnams suimti Jėzų, Petras puola Jį ginti ir nukerta tarnui ausį. Netrukus tas pats Petras sugeba net tris kartus išsižadėti To, Kurį ką tik gynė. O dar po kelių dienų jis jau pirmas įbėga į tuščią kapą, Jėzui prisikėlus. Nuo vieno kraštutinumo – prie kito, tai šaltas, tai karštas. Dar vienas „sunkus vaikas“, kurį teko raminti net pačiam Dievo Sūnui, tačiau Dievui tai nesutrukdė jį padaryti didingu apaštalu.
Individui reikia bendruomenės, bendruomenei reikia individų, kad taptų bendruomene, bet tie individai turėtų būti asmenybės, ne tik asmenys, nes tik tada bendruomenė bus palaiminta jų talentais ir dovanomis.
„Tik asmenys“ neduoda daug naudos bendruomenei, jie labiau linkę tik imti ir gauti.
Venk drungnų – jie pavojingi ir neiškūs, nes bijo, yra godūs ir nežinia, ką gali padaryti, jei jiems kas gerai sumokės.
Nebijok šaltų oponentų, aršių priešų su įsitikinimais – jie gali pasikeisti ir tada jų vidinis ryžtas tarnaus geriems tikslams (su sąlyga, jeigu tu pats stovi teisingumo pusėje).
Kas tu, koks tu ir kodėl tu?
