Esatis ir santykis
Kalbant apie individo ir visuomenės santykį dera paminėti, kad skirtingose šalyse, skirtingose visuomenėse šis santykis gali gali stipriai skirtis, vienur labiau nukrypdamas į individualizmą, kitur stipriau pabrėžidamas kolektyvizmą. Tam įtakos turi ne vienas faktorius, įskaitant tautos/šalies tradicijas, religiją, politiką, ekonomiką, skirtingus istorinius etapus, valstybių valdymo formas, aukščiausius žmones valdžioje.
Pažiūrėkime į šiuos du paminėtus polius „Ekonomikos terminų žodyno“ (autorė – Rūta Vainienė) pagalba.
Kolektyvizmas – socialinių ir ekonominių reiškinių aiškinimo metodas, teigiantis, kad kolektyvas gali veikti nepriklausomai nuo individų ir kad egzistuoja tam tikri kolektyviniai interesai, nesietini su kolektyvui priklausančių individų asmeniniais interesais. Ši doktrina iškelia visuomenės interesus aukščiau už individo interesus.
Individualizmas – socialinių ir ekonominių reiškinių aiškinimo metodas, teigiantis, kad egzistuoja, mąsto, jaučia ir veikia tik individas. Pasak individualistų, visuomenė yra individų visuma, o ne savarankiškai veikiantis subjektas. Visuomenė veikia tik per individus. Tai priešinga kolektyvizmui doktrina, iškelianti individo vertę ir teigianti, kad jo interesai svarbesni už visuomenės interesus.
Individualizmas – moralinė laikysena, politinė filosofija, socialinis požiūris, pabrėžiantis individo nepriklausomybę. Individualizmas iškelia asmeninius siekius ir vertybes virš visuomenės, valstybės, bendruomenės, organizacijos tikslų ir vertybių. Ši ideologija oponuoja kolektyvizmui ir etatizmui, kurie visų pirma iškelia visuomenės, valstybės gerovę. Individualizmas dažnai atmeta ir organizuotą religiją, visuomenės moralines normas, tradicijas.
Akivaizdi paskutinių dešimtmečių tendencija – liberaliose visuomenėse aukštinamas individualizmas išlaisvino seniai ruoštas „pažangias“ ideologijas, įpakuotas į gražiai ir teisingai skambančią „saviraiškos laisvę“. Egocentrizmas ir egoizmas ima viršų ir laimi. Pasaulis sukasi aplink mane ir tik man. Draugai ir kiti žmonės reikalingi tik atsakyti į mano poreikius.
Visuomenė man reikalinga tik tiek, kiek man naudinga. Kolektyvas man aktualus tik tiek, kiek duoda man naudos. Auditorija man reikalinga tik tiek, kiek patenkina mano ego. Aš esu svarbiausias.
Be abejo, atėję iš kolūkių ir niveliacinės sistemos, vilkėję vienodas uniformas, su vienodomis šukuosenomis, kai už ilgus plaukus net sodindavo į „voronoką“, ilgėjomės laisvės – visokeriopos. Laisvės kalbėti, rengtis, rinktis, keliauti, kurti, tikėti ir iš tikrųjų išreikšti save, atskleisti savo talentus ir gebėjimus.
Natūralu, kad suveikė atotrankos principas – iš vieno kraštutinumo puolėme į kitą. Iš priverstinio kolektyvizmo – į nevaržomą individualizmą. Nuo „tu esi niekas“ – į „aš esu viskas“. Laikas prisiminti balansą.
Žmogus – socialinė būtybė. Žmogui reikalinga visuomenė, visuomenei reikia žmogaus – daug žmonių, kad taptų visuomene. Žmogus negali atsiskleisti vienas, negyvenamoje saloje, negali realizuoti savęs be kitų žmonių. Tam reikalinga visuomenė, ir ne kaip scena ar auditorija pasirodymui, savo puikybės, ego demonstravimui, o kaip mokymo, ugdymo, pagalbos socialinė aplinka, kaip žemė sėklai.
Kad ir kokia nuostabi gėlė būtų užprogramuota sėklos DNR, jeigu ją paliksi ant palangės saulėkaitoje, ji tiesiog sudžius ir niekas nei pamatys, nei sužinos apie jos grožį. Sėklai reikia žemės, kad augalas, augtų, žydėtų ir klestėtų, kaip žemei reikia sėklų, kad nevirstų dykyne. Tik tuomet galėsime grožėtis ir džiaugtis sodu.
Iš šio taško žiūrint, visuomenė, scena ir auditorija reikalinga būtent kaip vieta, kur dalinamos dovanos, talentai, sugebėjimai. Muzikantui reikia auditorijos, kad klausytų ir mėgautųsi jo sukurta/atliekama muzika, režisieriui reikalingas kino teatras, kad žiūrėtų jo filmą, sporto arena – kad stebėtų profesionalų varžybas, mokykla ir universitetas – kad skleistų žinias. Autoriui reikalingi skaitytojai, kad jie gautų tai, ką jis nori pasakyti, gydytojui „reikalingi“ ligoniai, kad panaudodamas visus savo sugebėjimus, galėtų juos gydyti.
Balansas tarp individo ir visuomenės pasireiškia vienas kito supratimu, priėmimu, pagarba ir pagalba. Individas supranta, kad visuomenė jam reikalinga, idant jis galėtų realizuoti save, o visuomenė supranta, kad turi netrukdyti jam, o padėti atsiskleisti, nes iš to laimės abu. Individo sveikos (ne savanaudiškos) saviraiškos atveju visuomenė valgys jos vaisius ir atsidėkodama suteiks didesnes galimybes individui atsiskleisti dar labiau, kas atneš dar daugiau vaisių, kurie atvers dar didesnes galimybes, ir taip be pabaigos. Įsisuka davimo ir gavimo santykiai, abipusio pasitenkinimo ir laimės ratas. Utopija? Ne.
Individas ir visuomenė reikalingi vienas kitam. Abu atskirai negali pilnavertiškai funkcionuoti. Kad ir kaip individas įrodinėtų priešingai, neigtų visuomenės svarbą jam, tai niekaip nepaneigtų pačio davimo-gavimo dėsnio, kuris duoda rezultatą abiem atvejais – jo laikymosi ir nesilaikymo. Ir antraip – komanda, atsisakiusi talentingo žaidėjo paslaugų, pralaimės daugiau, negu žaidėjas, kuris suras vietą kitur.
Visuomenė, išvariusi iš savo šalies talentingą rašytoją, mąstytoją, pralaimės daugiau, negu rašytojas. Abipusio reikalingumo naudos nesupratimas – iš vienos, kitos ar abiejų pusių, sugriaus balansą ir laimės paukštė nuskris.
Bet išpaikintas vaikas negali šokdinti visos grupės darželyje. Pataikavimas egocentrikui nėra sąlygų sudarymas jo saviraiškai, tai sąlygų sudarymas jo egocentrizmui dar labiau išbujoti. Nuo to visuomenei jokios naudos, o kai kuriais atvejais – netgi žala.
Vienas „bandziūga“ negali chuliganauti klasėje ir trukdyti keliasdešimčiai kitų mokinių. Bet yra vienas „bet“ – o jeigu tas nenuorama yra niveliavimo ir dusinimo sistemai besipriešinantis jaunuolis, išaugsiantis į laisvą, nevaržomą, nesugniuždytą asmenybę, kuri atskleis savo talentus, padės daugybei žmonių tapti laimingais ir įvairiai turtingais, pasieks ir padarys žymiai daugiau, negu visi 20 likę jo bendraklasių, kartu sudėjus?
Jeigu tas nerimstantis ir nepaklūstantis jaunuolis būtų buvęs Ilonas Maskas (Elon Musk) ir jį būtų užgniaužusi sistema vardan „taip reikia, tokia tvarka“, šiandien apie jį nieko negirdėtume ir pasaulis neturėtų to, ką turi jo dėka. Tas pats su bet kuriuo, padariusiu, pasiekusiu ar tapusiu tokiu, kad jo vardas tapo žinomas visame pasaulyje, geraja prasme. Nebūtinai taip išskirtinai stipriai ir reikšmingai pasauliniu mastu.
Tai veikia ir kituose lygmenyse – valstybėse, miestuose, kaime, šeimoje ar giminėje. Unikali, originali, talentinga, neužspausta ir nesugniuždyta, atsiskleidusi asmenybė yra palaiminimas visuomenei ar bendruomenei visur, kur bebūtų. Bet ir čia yra papildoma sąlyga, apie kurią šiek tiek vėliau.
(Bus daugiau).
