Pusiausvyros principas
Individo ir bendruomenės santykis nagrinėjamas šimtmečiais ar net tūkstantmečiais. Jį narstė ir apžiūrinėjo, apkalbinėjo, aprašinėjo filosofai, psichologai, sociologai, rašytojai, menininkai, politikai, mokytojai ir mokiniai. Tai svarbu ir aktualu tiek individui, tiek bendruomenei, nes jie neatsiejami vienas nuo kito. Šį santykį matome kasdien, sutinkame veik visose gyvenimo sferose.
Antai, motyvatorius šaukia „Tu – lyderis, pirmyn, minia seks paskui tave!“ Psichologas drąsina: „Tu unikalus, tu originalas, vienintelis ir nepakartojamas!“ Mama tramdo vaiką: „Nebūk išsišokėlis, būk kaip visi!“ Treneris duoda pylos žaidėjams: „Mes – komanda, tai ir žaiskim kaip komanda!“
Vienus kažkas drąsina ir kelia, kitus – ramina ir tramdo. Asmenybė ar minia? Individas ar visuomenė? Žmogus ar žmonės?
Kaip ir visur gamtoje, taip ir tarp žmonių bei pačiame žmoguje vyrauja balanso dėsnis, kuris yra nuostabiai paprastas: visur yra balansas. Jeigu čia būtų filosofinis traktatas, jame būtų paliestas ir priešybių vienybės dialektikos dėsnis.
„Kiekvienas reiškinys yra sudvejintas į poliarines priešingybes, kurios savo vienybėje suteikia šiam reiškiniui tam tikros sistemos pobūdį. Panašios sistemos funkcionuoja visur – gamtoje, visuomenėje, žmogaus gyvenime. Kadangi viskas šiame pasaulyje juda, tai šis poliariškumas yra sistemos vystymosi ir kitimo priežastis, varomoji savijudos jėga ir jos šaltinis.
Nors priešybės viena kitą ir neigia, bet negali viena nuo kitos galutinai atsiskirti arba viena kitą sunaikinti esamos sistemos ribose. Prieštaravimas nėra dalyko ar reiškinio defektas. Atvirkščiai, jis yra jo gyvybingumo resursas. Priešingybių vienybė – tai ne išorinių polių mechaninis sujungimas, o vidinė objekto esmė.
Kiek magnetą beskaldyk į skirtingas dalis, kiekvienoje jų vėlgi atsiras du priešingi poliai. Esmė – tai sudvejinta vienybė. Poliariškos priešingybės sudaro ne tik sistemos vienybinį branduolį, bet jos dar ir nuolat kovoja viena su kita. Šioje kovoje viena ar kita priešingybė nuolat nugali arba pralaimi, nuolat daro įtaką viena kitai, nuolat prasiskverbia viena į kitą ir vėl atsiskiria nauju pavidalu.“ (Michailas Bugakovas).
Priešingybių vienybė kuria balansą. Iš ne vieno komentaro tiek po mano, tiek po kitų straipsniais įsitikinau, kad žmonės balansą dažnai pamiršta. Parašai apie poilsį – atsiranda klausimas: o kaip darbas? Tai dabar jau tik tinginiausim? Parašai apie darbą – pasipila komentarai: tai dabar jau tik arsim kaip arkliai?
Kai kam sunku suprasti, kad yra skirtingi laikai skirtingiems dalykams. Vienu metu labiau akcentuojamas vienas dalykas, reikalingesnis tuo metu. Kitu metu akcentuojamas kitas, priešingas pirmajam. Kartais tie laikai užsitęsia, todėl yra svarbu plačiau pažvelgti į laiko juostą ir apsižvalgyti aplinkui sferiniu 3D žvilgsniu, kad suvoktum erdvę ir laiką, kad pamatytum visumą, kuri talpina savyje visą paletę sudedamųjų dalių, įskaitant kraštutinumus, kad pamatytum balansą, išsitęsusį laike ir erdvėje.
Pamačius visumą, suvokus jos pilną vaizdą, reikšmę, grožį (ar problemą), galima pavieniui narstyti atskiras jos dalis, nepametus mintyse bendro vaizdo.
Ilgiau nesustosim prie negatyvių, griaunančių, išsigimusių kraštutinumų, kurie neturi nieko bendro su pirmine gyvybę teikiančia visuma. Sakydamas „pirmine“, turiu galvoje tą pačią pirmą, Kūrėjo sukurtą ir įkvėptą, subalansuotą sistemą ir daugybę mažesnių, pačių įvairiausių sistemų joje, o jose – dar kitų, dar mažesnių, įskaitant visatą, mikro ir makro pasaulį, gamtą, gyvūniją, žmogų, tautą, visuomenę ir tas, kurių nematom ar kurių nežinom.
Grįžtant prie minėtų psichologo ir mamos, panašu, jog tas jos tramdytas vaikas ir gulėjo pas psichologą ant kušetės. Vaikystėje ribotas, gniuždytas ir gesintas žmogus įgijo nepilnavertiškumo kompleksų, neteko savivertės (kurios gal ir neturėjo), atitinkamai – savigarbos, pasitikėjimo, drąsos.
Balansas buvo pažeistas, žmogui prisireikė pagalbos. Kaip prisireiktų ir ypač talentingam žaidėjui, kurį treneris laiko tik vienu iš daugelio komandos narių, nuolat jį gesindamas, niveliuodamas ir bandydamas iš jo padaryti tik eilinį kamuolių dalintoją, kai jis – gal pasaulinio lygio žvaigždė, gimstanti kartą per šimtą metų.
Balansas komandiniame sporte – sudaryti sąlygas individualiam talentui, tuo pačiu veikiant kaip komandai, kurioje kiekvienas turi savo vaidmenį. Balansas žmogaus kūne, kur kiekviena kūno dalis ir organas atlieka savo funkciją. Sutrikus kuriam nors iš jų, suserga visas organizmas. Balansas – kaip sąlyga gyvybės tęstinumui – vyras ir moteris. Balansas politikoje – pozicija ir opozicija (tikra). Balansas planetoje – diena ir naktis, žiema ir vasara, šiaurė ir pietūs.
Balansas visuomenėje, kur kiekvienas narys turi savo teises ir pareigas, gali išskleisti savo talentus, išreikšti save, gyventi laimingą asmeninį gyvenimą, tuo pačiu sukurdamas gėrį (įvairiais pavidalais) kitiems visuomenės nariams. Tai – sveikos visuomenės sveikų narių rezultatas.
Susirgus vienam kuriam nariui (nusikaltimai), visuomenė reaguoja, ima jį gydyti (įstatymai, teisėsauga). Susirgus didelei daliai visuomenės narių (žalinga ideologija, judėjimai), atsiradus reikšmingam disbalansui politikoje (autoritarinis, totalitarinis režimas), visuomenė, tauta, valstybė karščiuoja, suserga (kartais labai sunkiai) ir tampa pavojinga ne tik savo nariams, bet ir aplinkinėms tautoms, valstybėms. Būtent tai matome šiandien pas mus ir pasaulyje.
Nes pažeistas balansas, pažeista matematinė formulė tarp visuomenės narių – pridėti ir atimti, dauginti ir dalinti, socialiai – duoti ir gauti. Nukrypstama į vieną kraštutinumą – tik atimti, dalinti ir gauti, pamirštant kitą – pridėti, dauginti ir duoti.
Pažeistas dvasinis dėsnis – davimo ir gavimo santykiai. Prie jų dar grįšime.
(Bus daugiau).
Bėda ta, kad pats balansas yra subjektyvus. Europos naujieji saracėnai mano, kad jie atstato balansą, nors vietiniams europiečiams tai panašu į Europos griūtį. Yra skirtingos vizijos, kiekviena save laikanti harmoninga, bet jos priešininkams atrodančios visiškai nepriimtinamos. Sutinku, kad verta ieškoti būdų patenkinti įvairių žmonių poreikius, bet tose varžytuvėse dažniausiai laimi valdžia, priešindama ir skaldydama visuomenę, pati tarsi likdama neutraliu arbitru. Žmogaus tikslas – išmokti dviejų dalykų: veikti grupėje ir veikti vienam. Ir taikyti abu įgūdžius tinkamu metu.
Tai va, kad harmonija (darna) visada yra santykis tarp skirtingų subjektų 🙂