Kalbiname patriotinio roko grupės „Diktatūra“ lyderį, dainų autorių ir vokalistą Dainių Karmazą-Pinčiuką.
– Pirmiausiai norėtųsi giliau susipažinti su pačiu. Kada ir kaip Tavo kelias pakrypo į muziką? Kokios grupės ar autoriai darė didžiausią įtaką Tavo ir grupės stiliui?
– Gitara pradėjau brazdinti gal 14, tiesiog pats, be mokytojų ir pagalbininkų. Ką pats išmokau, tai ir turiu…Tiesą sakant, neturiu kažkokių įkvėpėjų muzikoje, kad norėčiau groti ar skambėti taip, kaip jie, tiesiog visada klausiausi sunkesnės muzikos, nuo pat mažens, ir tai pastūmėjo groti būtent tokiame stiliuje.
– „Diktatūra“ jau ne vieną dešimtmetį yra lietuviško patriotinio pogrindžio kultūros flagmanas. Kas patį pastūmėjo į tautinę (nacionalistinę) stovyklą? Ar tam turėjo įtakos knygos, ar asmeninės patirtys bei apmąstymai?
– Na, pirmiausiai tai ištakos, mano seneliai kilę is Gervėčių krašto (dabartinė Baltarusijos teritorija), tai yra lietuviška sala, o tai visada skatino didžiuotis savo kilme. Be abejo, knygos turėjo didelės įtakos tolimesniame kelyje…
– Tau atėjus į grupę, o ir vėliau aiškiai kito grupės tekstai ir muzika. Nuo šiurkštoko „Oi!“ stiliaus link lyriško metalo, nuo užstalės dainų – link vis rimtesnių filosofinių eilių. Ar tai lėmė asmenybių kaita, ar natūrali patriotinio pogrindžio branda?
– Taip, pirmiausiai tai – asmenybių kaita, be to, mes nebuvome pririšti prie kažkokių konkrečių normų, kaip ir apie ką turime groti, tiesiog pirminis „Diktatūros“ kolektyvas tai matė vienaip, o aš – kitaip.
– Ilgą laiką „Diktatūra“ sieta su vadinamąja skinų subkultūra. Vėliau išvydome šią grupę nacionaliniuose dainų konkursuose, jos dainas perdainuoja ir mokyklų chorai. Ar galima sakyti, jog „Diktatūra“ peraugo siauras subkultūrines erdves ir tapo nacionalinės klasikos reiškiniu?
– Manau, kad taip, jaunatvišką maksimalizmą keitė brandumas, tai, kas vyksta visų mūsų gyvenimuose, vyksta ir kūryboje, natūralus gyvenimiškas procesas.
– Nors dabartinės „Diktatūros“ repertuare dažniausia patriotinė tematika, esama ir bendražmogiško lygmens kūrinių, pavyzdžiui – „Likimas“ ar baladė apie Jūratę ir Kastytį. Kiek pačiam svarbu būti lietuviu, o kiek – tiesiog mąstančiu žmogumi?
– Būti lietuviu man yra bene svarbiausias dalykas, čia ir susideda kultūra, istorija, filosofija, šeima ir t.t. Tai yra tai, kuo didžiuojiesi, ir tai, ką tu pats kuri, neši ir brangini, ir už ką esi atsakingas. Tai ir yra gyvenimas.
– „Diktatūros“ dainų sąraše ypač daug dėmesio skiriama karinei tematikai – 1941 m. Sukilimui ir partizaninei kovai. Kodėl išskiriami būtent šie Lietuvos istorijos epizodai? Ką jie reiškia asmeniškai Tau ir kitiems grupės nariams?
– Nesakyčiau, kad jie išskiriami, tiesiog partizaninės tematikos dainos iš mūsų repertuaro – populiaresnės… Be to, šis istorijos etapas yra gan nesenas ir be galo skausmingas, todėl jį tiesiog privalu užakcentuoti.
– Šiandieninio patriotinio roko klasikoje daugiausiai orientuojamasi arba į baltų genčių ir ankstyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, arba į pokario rezistenciją. Keli šimtai metų kovų istorijos tarsi kažkur dingsta. Ar negalvojate kada nors užpildyti šią spragą, sukurdami dainų apie vėlyvąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos pergales prieš maskvėnus ar Osmanus? Juolab kad kovas su Maskva ir islamo radikalais iš naujo aktualizuoja dabartinės Lietuvos ir Europos realijos.
– Sunku pasakyti, gal kažkada… Šiuo metu tokių minčių neturiu.
– Šiuo metu daugelis grupių Lietuvoje orientuojasi į tarptautines rinkas, dainuodamos angliškai. Kiek svarbi lietuviško roko ir apskritai – lietuviškos muzikos kultūroje lieka lietuvių kalba?
– Na, čia kiekvieno teisė rinktis, kokia forma ar kalba jis nori kurti ir kas jam rūpi, mes esame patriotinė grupė ir mūsų tikslas skleisti lietuvišką idėją, todėl čia vietos svetimoms kalboms nėra.
– Na ir paskutinis klausimas: lapkričio 22 d. 18 val. Alaus namuose, Vilniuje, Goštauto g. 8 rengiamas „Diktatūros“ trisdešimtmečio koncertas. Kuo šįsyk nustebinsite auditoriją?
– Taip, laukiame visų patriotiškų ir teisingų piliečių. Nesame komersantai, kad rengtume spalvotų burbuliukų šou, bus tiesiog stipru, nuoširdu ir svarbiausia – vieninga. Lietuva – lietuviams, ir iki pasimatymo lapkričio 22 d.
Kalbino Marius Kundrotas.
