2024 m. Paryžiaus olimpiados atidarymas papiktino daugelį krikščionių. Scena, vaizduojanti dionisišką (bakchanališką) orgiją, vizualiniais elementais priminė Jėzaus Kristaus paskutiniąją vakarienę. Tai suvokta kaip krikščioniškosios šventybės išniekinimas. Rengėjai puolė teisintis, jog tokios intencijos nebūta.
Kaip ten bebūtų, piktinimasis pagoniškais įvaizdžiais pagoniškame renginyje skamba naivokai. Tai tas pats, kaip nueiti į homoseksualų klubą ir piktintis ten homoseksualizmo apraiškomis. Bijai vilko – neik į mišką.
Olimpiada yra pagoniškos kultūros išraiška, jos ištakos – Olimpo dievų kultas. Mėgavimasis kūno jėga ir miklumu pačia savo esme yra pagoniškas. Krikščionys nuo amžių koncentravosi į dvasios gyvenimą. Nors apaštalas Paulius dvasines rungtynes lygino su olimpinėmis žaidynėmis, tai ir buvo tik palyginimas.
Daug rimtesnis klausimas, keliamas dešiniųjų intelektualų: kur eina Europa, keičianti aukštuosius moralinius idealus, kilniausia forma išreikštus krikščionybėje, į lėbautojų ir ištvirkėlių orgijas? Norint atsakyti į šį klausimą pirmiausiai reiktų pasiaiškinti, kas išvis yra Europa ir koks jos kultūrinis kodas.
Pati Europos sąvoka atėjo iš pagoniškų mitų. Geografiškai Europa yra fikcija. Tokio žemyno išvis nėra. Yra tik Eurazija. Iki šiol ginčijamasi, kur slypi ribos tarp Europos ir Azijos. Teoriškai – Urale ir Kaukaze, bet Pietų Kaukazas, kažkodėl, perspektyvoje matomas Europoje, o Rusija, kurios istorinis branduolys – šiapus Uralo ir Kaukazo, regima už Europos ribų. Taip yra todėl, kad Europa interpretuojama skirtingai – per geografinę, kultūrinę, civilizacinę, pagaliau – politinę prizmę.
Tad kas yra Europa? Jei tai – krikščionybė, tai šios religijos šaknys – Azijoje. Europos idėja gimė pagoniškoje Graikijoje. Viduramžiais Pirėnai, o vėliau – Balkanai buvo musulmoniški, tad islamas yra toks pat Europos istorinis paveldas, kaip ir krikščionybė. Vėliau krikščionybė išplito Amerikoje ir Afrikoje. Krikščionybė nei vienija visą Europą, nei ją išskiria iš kitų pasaulio regionų.
Jei Europa – tai arijų tautų konglomeratas, kurgi lokalizuosime vengrus, estus, suomius ir baskus? Jie nėra indoeuropiečiai. Maža to, arijai kalbos požiūriu yra persai, kurdai, tadžikai, didelė dalis indų. Ar jie – labiau Europa nei estai ar vengrai? O gal Europa – tai baltoji rasė? Bet andalūzai ir siciliečiai pagal fenotipą artimesni Magribo ir Levanto gyventojams nei skandinavams ar britams. Be to, balti žmonės gyvena tiek Amerikoje, tiek Australijoje. Tad kaip ir nėra to, kas jungtų Europą viduje ir išskirtų ją išorėje.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orbán) bando konceptualizuoti Europą per istorinius pavyzdžius: Europa – tai Graikija, o ne Persija, Roma, o ne Kartagina, krikščionybė, o ne islamas. O jam valdant Vengrija stebėtojos teisėmis įstojo į Tiurkų Valstybių Organizaciją. Tai – tik vienas iš pavyzdžių, kaip Europos idėja kybo ore, lengvai manipuliuojama pagal pragmatinius konkrečių politikų poreikius.
Reiklesnis skaitytojas paklaus – o kaipgi gotika, renesansas, barokas? Ar tai nėra bendra Europos kultūra, vienodai atpažįstama nuo Atlanto iki Baltijos pakrančių? Ir šis skaitytojas bus teisus. Bet gotika savo skliautinę architektūrą perėmė iš musulmoniškos Azijos, renesanso formos prikeltos iš antikos meno, kuris anaiptol neapsiribojo Europa, o barokas – kad ir savotiška forma – pasiekė ir Rusiją.
Kalbant apie filosofiją, antikiniai mąstytojai į Europą sugrįžo per arabų pasaulį ir Bizantiją. Kaip ir medicina, astronomija, matematika. Iki šiol naudojamės arabiškais skaitmenimis. Tad Europa daug labiau susieta su Azija nei nuo jos atskirta.
Šiandien įvairios Europos tautos, o ypač – mažosios, save sieja su mistine Europa. Tai sudaro sąlygas pasijusti kažko didelio ir galingo dalimi. Lygiaverčiai varžantis su Rusijos, Amerikos, Kinijos galybėmis. Bet iš tiesų Europos nėra. Yra atskiros tautos, religijos, konfesijos, o toliau – bendražmogiškas lygmuo. O jei norime dalintis mistinės Europos pergalėmis, dalinkimės ir jos atsakomybe. Priimkime migrantus, kurie plūsta iš buvusių Europos kolonijų. O gal mes norime būti Europa tik tada, kai tai patogu?
Kadangi Europos nėra, tai jai ir nėra, kaip degeneruoti. Išsigimsta konkrečios šalys, tautos, bet ne Europa. Ir vienų šalių išsigimimas nėra įpareigojantis išsigimti kitoms šalims. Tegul prancūzai aiškinasi savo kultūrinius konceptus su lemtingai įsigalinčiais jų šalyje saracėnais. O mes, lietuviai, eikime savo keliu. Drauge su savo istorinėmis tautinėmis bendrijomis, tarp kurių yra judėjai, karaimai ir musulmonai.
Mums nėra reikalo dalyvauti kitų tautų kultūriniuose karuose. Užtenka savų. Tik laimėkime.
Šviežias ir radikalus postulatas. „Europos nėra”. Nors ir negaliu su tuo visiškai sutikti, bet tame yra išlaisvinantis elementas. Mano manymu, mes esame trojėnai. Tik vieni bando įsitempti arklį vidun, kiti – tam priešinasi. Ir vieni, ir kiti save laiko Europos idėjos gynėjais. Tik tas iliuzija. Greičiau – mes lyg dvi musės, besiginčijančios, kuri stipresnė, o iš tiesų abi kabome apraizgytos voratinkliu, ir voro nuodai jau suleisti, mus virškina mums dar turint ankstesnį pavidalą. Bet kol dar mūsų neišgėrė, kol vėjas siūbuoja mūsų šiltą kokoną, galime apsimesti, kad skrendame.
Dėkoju už gaivų straipsnį.
Patikslintume: nėra Europos kaip monolito, išsiskiriančio iš viso likusio pasaulio.
Yra Europos tautos, religijos, regionai. Kiekvienas jų – savitas.
O dar yra Transeuropa, išplečianti Europą į Ameriką, Euraziją ir Australiją.