Šiandien daugelio europiečių žvilgsniai prikaustyti prie ledinės Grenlandijos. Rungtyniaujama, kas pirmiau ir griežčiau pasisakys už sienų status quo, kas laikoma šventu principu. Dėkokime Dievui, kad 1918 m. šio principo tarptautinėje teisėje dar nebuvo, o po 1990 m. jis mums nebuvo pritaikytas. Pagal šį principą ligšiol būtume Rusijos imperijos dalimi. Tik štai, Europai deklaruojant šį principą, kitiems į jį nusispjaut.
Yra daug bendro tarp Grenlandijos ir Krymo. Abu šie kraštai amžių sandūroje valdyti vienos valstybės, abiejų mūsų akivaizdoje užsigeidė kitos valstybės, abiejuose dabar ignoruojamas trečiasis subjektas – autochtonų tautos.
Krymo totoriai savo valią išsakė: jų Medžlisas pareiškė totorių valią gyventi Ukrainoje, bet ne Rusijoje. Ar yra kokių apklausų, kur nori gyventi Grenlandijos inuitai? Kalbama apie JAV geopolitinius interesus, apie Danijos teritorinį integralumą, bet inuitų valia mažai, kas domisi.
Ne mistinis status quo, bet Krymo senbuvių sprendimas suteikia pagrindą skelbti, kad Krymas yra ir bus Ukraina. Status quo kyla iš galių santykių ir dar – praeities galių santykių. Nauji galių santykiai nustato kitokį status quo. Tai – reliatyviausias kriterijus, koks gali būti. Objektyvus kriterijus – vietinių tautų valia.
Panašu, kad ir Lietuvos politinis elitas saugo praeities galių santykius. Šiuo atveju – Danijos kolonijinę imperiją. Nesidomėdamas, ką šiuo klausimu galvoja tikrieji krašto šeimininkai. Ne taip seniai teko diskutuoti su kolega ir kartu – oponentu, kuris visiškai teisingai pasisakė už Rusijos pavergtų tautų išsilaisvinimą, bet griežtai atmetė škotų, katalonų, flamandų teises išsilaisvinti. Pasak tokių kolegų, nuo autoritarinių imperijų atsiskirti yra gerai, nuo liberalių demokratijų – blogai. Nes tikslas – ne tautų laisvė, o liberali demokratija.
Šiandien dalis lietuviškojo politinio elito lieja ašaras, kad iš Lietuvos traukiasi Sviatlana Cichanouskaja. Panaikinus privilegijas, paskelbtajai baltarusių opozicijos lyderei Lietuva tapo per prasta šalimi. Čia taip pat kyla klausimas apie tautų lygybę. Kokias privilegijas Lietuvoje gauna oficiali čečėnų atstovė Aminat Saijeva? Oficiali čerkesų atstovė Fatimat Kardanova? Oficialus baškortų atstovas Ruslanas Gabasovas? Šie žmonės čia gyvena, dirba ir veikia savo tautų labui be jokių specialių garantijų. Gali, kai nori.
Taigi, net ir Rusijos pavergtoms tautoms čia taikomi kiti kriterijai nei Baltarusijos opozicijai. Kaip rašė Bernardas Brazdžionis, Jungtinių Tautų Organizacija nėra visų tautų atstovybė. Tik išrinktųjų. Tik tų, kurios jau yra suverenios. Net jeigu jos – dirbtinės, kaip daugelis pokolonijinių valstybių. Baltarusių atstovei – vieni kriterijai, Rusijos pavergtų tautų ambasadoriams – kiti. Nebekalbant apie tai, kad S. Cichanouskaja savo šalies vidaus problemoms spręsti arbitru kvietėsi Vladimirą Putiną. Bet, kas ją kritikuoja, tas – vatnikas.
Neapykanta vienai ar kitai tautai Lietuvoje smerkiama pagal Baudžiamąjį kodeksą. Bet kai kurioms tautoms taikomos išimtys. Pavyzdžiui, rusus galima žeminti apibendrintai. Ne Rusijos imperiją, kuri yra žmonijos vėžys, bet pačią rusų tautą. Kai kas ją dar išplečia iki visų Rusijos gyventojų, tapatindami juos su V. Putino režimu. Tad už savo laisvę kovojantys čerkesai ir čečėnai sulyginami su putinistais. Kaip ir ištremta, išžudyta, į kalėjimus susodinta rusų tautinė opozicija. Kaip ir rusai, kovojantys Ukrainos pusėje.
Užuot kreipęsi į protą, rusų medžiotojai kreipiasi į jausmus. Ten viskas tik juoda arba balta. Ten lengviau sulaukti patiktukų. Arba balsų rinkimuose. Įsivaizduokime, kiek metų kalėjimo gautų šie veikėjai, vietoje rusų apibendrinę žydus. Arba – mažesnė tikimybė – juodaodžius. Ačiū Dievui, Lietuva – ne Ruanda. Lietuviai – taiki tauta, be išorės poveikio čia nėra vykę nė vieno genocido. Bet, jei nors vienas Ukrainą palaikantis rusas bus įžeistas, tai – jau per didelė kaina už kieno nors norą pasireklamuoti neapykantos fone.
Vargu, ar verta abejoti, kad šio teksto autorius bus priskirtas vatnikams. Kas iš to, kad jis remia Ukrainą moraliai, politiškai ir finansiškai? Čia nėra išlygų. Neapkęsk visų rusų in corpore arba dvėsk, vatnike.
Apibendrinant – nėra gerų ar blogų tautų. Yra tiktai geri arba blogi žmonės. Tauta savaime yra vertybė, kaip ir šeima. Tautoje skleidžiasi žmogaus žmoniškumas. Ir kiekviena tauta turi teisę savo tėvynėje kurti savo valstybę. Net ir rusai – savo Auksinio žiedo erdvėse. Neapykanta bet kuriai tautai yra smerktina. Būtent ji įkvėpė Holokaustą, sovietines skerdynes Prūsijoje, o dabar įkvepia ukrainiečių naikinimą. Nekenčiantis rusų tautos yra daug arčiau putinistinių išgamų nei pats norėtų būti. Jis vadovaujasi ta pačia emocine logika.
Krymas anksčiau ar vėliau grįš Ukrainai. Nebent totoriai nuspręstų kitaip. O jei inuitai nuspręs, kad JAV sudėtyje gyventi geriau nei po Danijos vėliava, tai bus jų ir tik jų teisėtas sprendimas. Pagaliau, jie gali nuspręsti kurti savo valstybę. Ką šiuo atveju pasakys imperijų gynėjai, nėra taip svarbu. Spręsti ne jiems.
