Šiandien – nacių-sovietų slapto suokalbio, kuriuo sutarta persidalyti Rytų Europą, 85-metis. O taip pat ir jam skirto Baltijos kelio 35-metis. Molotovo-Ribentropo pakto, kaip ir jo atminimo minėjimų vieta lietuvių kultūrinėje (ir individualiojoje) atmintyje yra išskirtinė. Nuo šio Pakto pasirašymo prasidėjo Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos bei regiono šalių, valstybingumo naikinimo istorija.
Sovietmečiu, žinoma, slaptieji Pakto protokolai, kaip ir jis pats, buvo griežta paslaptis. Todėl jos viešas atskleidimas Michailo Gorbačiovo pradėtos „perestoikos“ ir „glasnost“ metu reikšmingai prisidėjo sugriaunant mitą apie laisvanorišką Baltijos valstybių įsijungimą į Sovietų Sąjungą.
Prisiminimai apie šį prieš 70 metų vykusį įvykį tuomet bemat buvo papildyti ir kitais siužetais: apie lietuvių deportacijas į Sibirą pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos metais, apie antisovietinį pogrindį, disidentus ir t.t. Tam ypač pasitarnavo dar 1987 m., t.y. likus metams iki nacionalinių frontų įkūrimo, žinomų disidentų Vilniuje surengtas nelegalus mitingas, skirtas Paktui paminėti.
Panašūs mitingai vyko ir Taline, ir Rygoje. Nors tuometinė valdžia pamėgino informaciją apie šių akcijų siunčiamą politinę žinią užgniaužti, o jo dalyvius nubausti bei kolektyviai pasmerkti, tačiau tai jau tapo sudėtinga dėl paties režimo neapibrėžto požiūrio į skausmingų praeities įvykių (tuomet vadintų „baltosiomis istorijos dėmėmis“) atskleidimą. Tokiu būdu buvo paleistas sovietų režimo delegitimacijos procesas.
Per dvejus metus nuo šio mitingo iki Baltijos kelio regime nepaprastai sparčią Lietuvos visuomenės politinę mobilizaciją. 1988 m. susikuria alternatyvi politinės valdžios institucija ir moralinis autoritetas – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Jo veiklos viršūne galima laikyti 1989 m., kartu su Latvijos ir Estijos nacionaliniais frontais, organizuotą Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimą gyva grandine visose trijose respublikose.
Baltijos kelias, nors gavo impulsą sostinėse, kilo iš apačių, vietinių Sąjūdžio grupių, o tuometinė valdžia nelabai ką turėjo jam priešpriešinti tiek dėl minėjimo dalyvių masiškumo, tiek ir dėl jo siunčiamos žinios. Be to, tai neliko tik vienadienis įvykis – magistralės M12 pakelėse Lietuvoje renginio dalyviai pastatė virš 50 paminklų, skirtų paminėti Paktą ir tragiškas jo pasekmes.
Baltijos kelias, nors emociškai labiau sieja lietuvius su estais ir latviais – ta proga net buvo sukurta trikalbė daina „Bunda jau Baltija“ – taip pat yra platesnių europinių demokratizacijos procesų dalis. Tai buvo viena iš taikios, beginklės, kontrtotalitarinės revoliucijos, vykusios ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, formų. 1989 m. lietuviai, ko gero, pirmąkart per visą XX a. tapo aktyviais pasaulinio masto įvykių dalyviais.
Baltijos kelias, kuriame vien Lietuvos pusėje dalyvavo trečdalis visų respublikos gyventojų, įskaitant mane, o dar daugiau klausėsi jo transliacijų per radiją, buvo kūrybinga, pozityvi, vienijanti, režimo baimę įveikianti neprievartinė protesto akcija. Ji vaizdžiai parodė Maskvai, kad už padarytus nusikaltimus reikės atsakyti ir kad šie žmonės nebenori gyventi nelaisvėje.
Žinoma, vėliau Molotovo-Ribentropo pakto minėjimai nebebuvo tokie masiniai ir plačiai minimi, tam trukdė ir atostogų metas. Laikui bėgant, ir valstybingumui įsitvirtinus, akcentas buvo perkeltas nuo Pakto minėjimo prie paties Baltijos kelio, kaip visuomenėje itin pozityviai vertinamo, nekonfliktiško, viltingo ir ne tiek su skausminga praeitimi, bet labiau su optimistiškais ateities lūkesčiais siejamo įvykio atminimo ir įamžinimo.
Tai rodytų ir plačiau švęsti Baltijos kelio jubiliejai 2009 m. ir 2019 m., kuriuose akcentuoti asmeniniai jo dalyvių prisiminimai, o ne geopolitinės nacių-sovietų suokalbio pasekmės. 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimas Baltijos kelio datą įtraukė į atmintinų dienų sąrašą. Skulptorius Tadas Gutauskas už visuomenės surinktas lėšas Vilniuje pastatė jam skirtą „Laisvės kelio“ skulptūrą. Ji sulaukė prieštaringų vertinimų, keliant klausimus, argi siena geriausiai tinka reprezentuoti laiką, kai sienos iš tiesų griuvo?
Be to, properšos sienoje – žmonių kūnų siluetai – kai kam priminė didžiulį lietuvių emigracijos mastą. Mažiau kontroversijų sukėlė žinomo menininko Gitenio Umbraso mažas ir kuklus, tačiau prie Baltijos šalių paprastų žmonių vienybės vėl sugrąžinantis paminklas – „Baltijos kelio dalyvio“ plytelė, kokios buvo įtaisytos Vilniaus, Rygos ir Talino centruose.
Taigi Molotovo-Ribentropo paktas tapo naujojo Lietuvos istorijos pasakojimo išeities tašku. Šiame pasakojime pabrėžiami dviejų totalitarinių režimų šaliai padaryti nusikaltimai ir siekiai vaduotis iš nelaisvės. Ši „okupacinė paradigma“ Lietuvoje dominuoja iki šiol ir yra artima kitų Baltijos šalių savos istorijos naratyvams. Lietuvos ypatumas čia nebent tas, kad kultūrinėje atmintyje pabrėžiamos ne tik represijų aukos, bet ir kovotojai su totalitarizmu – antinacinis ir antisovietinis pogrindžiai.
To nepaisant, sulig pirmaisiais Pakto paminėjimais prasidėjusi desovietizacija Lietuvoje turi ir specifinių bruožų. Skirtingai nuo kitų Baltijos šalių, liustracija čia taip ir liko neužbaigta. Priešingai, Seimas priėmė įstatymą specialiai komisijai prisipažinusius slaptuosius KGB bendradarbius įslaptinti dar 75-iems metams.
Tai iki šiol kelia daug politinių problemų, nes abipusiai įtarinėjimai, kaltinimai ir žaidimas kompromatais ne tik kelia klausimą apie tikruosius politinių sprendimų priėmėjus ir nematomą Rusijos įtaką, bet ir skatina visuomenės nepasitikėjimą politine sistema bei atskirais jos veikėjais.
Kita vertus, po Krymo okupacijos ir ypač 2022 m. prasidėjus karui, Ukrainoje ir Baltarusijos opozicijoje paplitęs dekolonizacinis diskursas Lietuvą praktiškai apėjo. Išskyrus pavienius intelektualus, apie sovietmečiu vykusią vidinę visuomenių kolonizaciją, totalitarinę sąmonę ir homo sovieticus projekto įgyvendinimo pasekmes nelinkstama plačiau kalbėti. Tai gana paradoksalu, nes mes Vilniuje turime Homo sovieticus muziejų, prie kurio koncepcijos teko dirbti ir man. Tačiau jis taip ir lieka visuomenę jaudinančių diskusijų nuošalyje.
Rusijos karas prieš Ukrainą pažadino naujas baimes ir įtampas. Reaguojant į tai sovietinio palikimo klausimai Lietuvoje vėl buvo smarkiai aktualizuoti. 2023 m. priimtas „Draudimo propaguoti totalitarinius bei autoritarinius režimus ir jų ideologijas“ įstatymas ir jam įgyvendinti sukurta ekspertinė komisija, populiariai vadinama „Desovietizacijos komisija“.
Ji ėmėsi valyti viešąsias erdves nuo dar užsilikusių sovietmečio memorialinių ženklų – paminklų, gatvėvardžių, institucijų pavadinimų ir t.t. Tai sukėlė nemenką kontroversiją, kadangi sovietų ideologiniai bei propagandos ženklai buvo pašalinti dar 1990-aisiais. Tad komisijos dėmesys dabar nukreiptas į tuomet gyvenusių ir režimui pasitarnavusių kultūros veikėjų įamžinimo reliktus.
Čia mes matome slinktį nuo „okupacijos“ prie „kolaboravimo“ paradigmų. Iškeliami nebe kaltininkai ir „mūsų“ aukos ar didvyriai, o vietiniai išdavikai ir svetimo režimo talkininkai. Tuo pačiu, galbūt sekant išplėstine Holokausto samprata, nepaprastai išplečiama ir pati „kolaboravimo“ sąvoka, pradėta taikyti net ir postalininei lietuvių rašytojų ar poetų kūrybai, atidavusiai duoklę ideologiniams reikalavimams.
Kita vertus, sunku atskirti, ar paminklas pagerbia talentingą kūrėją, kurio kūryba turi išliekamosios vertės, ar į to meto politiką įsivėlusį veikėją. Pavyzdžiui, ką tik buvo priimtas komisijos sprendimas nukelti 1974 m. pastatytą žinomo skulptoriaus Vlado Vildžiūno kūrinį – paminklą žymiausiai lietuvių poetei Salomėjai Nėriai, kuri buvo 1940 m. delegacijos į Maskvą, prašant Lietuvą priimti į SSRS narė. Trinama jos atmintis ir iš gatvėvardžių bei institucijų, kas sukėlė jos kūrybos gerbėjų pasipiktinimą.
Taigi nuo išsilaisvinimo naratyvo, būdingo Baltijos kelio laikotarpiui, judama link „savų kaltųjų“ medžioklės, kas dar labiau skaldo ir kiršina visuomenę. O naujosios Baltijos kelio simbolikos kūrimo bandymai, tokie kaip „kardelis“, „laisvę“ ir „išsivadavimą“ jau linkę pateikti nebe posttotalitarine, bet neoliberaliąja (t.y. laisvės nuo bet kokių suvaržymų) prasme.
Vakar 10 Hitlerio – Stalino suokalbio paliestų šalių atstovai susirinkome į seminarą Berlyne, Berlin-Karlshorst muziejuje, kurio metu aptarėme skirtingas Pakto suvokimo ir atminimo perspektyvas savo šalyse ir europiniu mastu. Buvo nepaprastai įdomios ir turiningos diskusijos. Malonu, kad ir mano pasiūlyta sovietmečio vertinimo samprata sulaukė daug kolegų dėmesio ir pritarimo.
Nors kalbėjome apie Antrojo pasaulinio karo išeigos tašką, veiksmas vyko istorinėje vietoje, kur jis pasibaigė, t. y. salėje, kur Sovietų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atstovai 1945 m. gegužės 8 d. pasirašė nacistinės Vokietijos kapituliacijos dokumentus. To išdavoje Berlynas, ir Europa, buvo padalinti į dvi dalis ir prireiks dar daugiau kaip 40 metų, kad tuomet pradėtos statyti mentalinės ir fizinės sienos tarp Rytų ir Vakarų pagaliau būtų pradėtos griauti. Šis procesas tęsiasi iki šiol.
