2 poleminis straipsnis. Ko neteko Lietuvos švietimas, reorganizavus LEU?
Aukštieji mokytojų rengimo kursai, Vilniaus Pedagoginis Institutas / Universitetas, Lietuvos Edukologijos Universitetas, Vytauto Didžiojo Universiteto Švietimo Akademija.
Štai tokia transformacija įvyko prestižinėje visus Europos išsilavinimo ir kompetencijos standartus atitikusioje Alma Mater Žvėryne, sostinėje prie tilto, ir jos fakultetais Ševčenkos gatvėje, rengusiais istorijos, lietuvių kalbos ir tikybos specialistus.
Asmeniškai džiaugiuosi, kad pats studijavau šiame Universitete ir išklausiau tokių mokslininkų docentų, profesorių kaip Aldona Gaigalaitė, Romas Batūra, Liudas Truska, Vytautas Dumbliauskas paskaitas ir seminarus.
Humanitarai visais laikais buvo laikomi eruditais ir kritinį mąstymą turinčiomis asmenybėmis.
2016 metais Lietuvos Edukologijos Universiteto Senato tarybos posėdyje, ko gero, paskutinį kartą viešai skambiomis frazėmis ir pažadais, įsipareigojimais su kolegomis pasidalino prorektorius mokslui, puikus medievistikos srities tyrinėtojas – profesorius Aivas Ragauskas.
„Privalu kelti mokytojo prestižą, mūsų istorikai prasčiausiai Europoje rašo kolektyvinius darbus, straipsnius su kolegomis iš užsienio“. Audringi plojimai ir ovacijos.
Deja, ditirambai pasiekė savo kulminacijos momentą ir Lietuvos pedagogų rengimo kalvė tapo tik viso labo atskiru struktūriniu padaliniu, be aiškios savo vizijos, koncepcijos, orginalumo.
Dabar nebeturi stebinti mokomųjų priemonių stoka, vadovėlių trūkumas ar egzaminų testų klausimynai su gramatinėmis ir loginėmis klaidomis.
Nes išnyksta tokia elementari mokslinė procedūra kaip aprobavimas, recenzavimas, o ministerijų valdininkai visiškai nutolę nuo bendrojo lavinimo standartų esmės suvokimo.
Nekart publikavau ir esu pasisakęs, kas pedagogams trukdo patiems rašyti vadovėlius, žinynus, kurti pratybų sąsiuvinius. Kas geriau žinos, ko reikia mokiniui, jeigu ne pedagogas?
Deja mokytojai yra apkrauti nereikalingom biurokratinėm rašliavom, ataskaitom, projektų rašymais, ir pamažu nyksta archeologijos, etninės kultūros, kraštotyros, tautosakos rinkimo stovyklos, ekspedicijos, visuomeninių organizacijų finansavimas.
Netgi istorijos mokytojo rengimas sujungtas su geografijos dalyku, o reorganizavus Šiaulių Universitetą nebeturime defektologų.
Kodėl nustoti leisti metodiniai leidiniai kaip „Mokykla“, „Dialogas“, nebeliko pasidalinimo patirtimi, įžvalgomis? Kada rajono spaudoje Jūs matėte direktoriaus ar pavaduotojo ugdymui poleminį straipsnį?
Kodėl mokiniai negali išklausyti ekonomikos teorijos, filosofijos, sociologijos pamokų, susipažinti, kas yra logikos pradmenys? Kiek turime šviečiamojo pobūdžio TV, radijo laidų?
Kokį intelektą ir įgūdžius skatina užduotis penktokui nufotografuoti skrendančią varną ir aprašyti jos charakterį? Ką tai turi bendro su gamtos pažinimu? Mes per biologijos pamokas, praktikas darydavome augalų herbariumus, išmatuodavome oro temperatūrą, stebėdavome paukščių migraciją ir t.t.
Nustebino jaunos bibliotekininkės savanorės atsakymas kaip moksleiviai mokosi istorijos. Retas atvejis, kad jis atsakinėtų atsistojęs prieš klasę, ne prioritetu tapo žemėlapių, karikatūrų, dokumentų nagrinėjimas.
Panaikinus sporto fakultetą, kiek patys kūno kultūros mokytojai pajėgūs sukurti metodiką, treniravimo sistemas? Provincijoje rankinis tampa nykstančiu reiškiniu, nebeorganizuojamos varžybos.
Nesu prieš naujoves, modernizaciją, tačiau esu ir įsitikinęs, ir turiu daug apčiuopiamos informacijos, kad prie mano minėtos aukštojo mokslo įstaigos likvidavimo buvo prisidėta ir iš pašalinių asmenų pusės. Neturinčių nieko bendro su švietimu, ir gaila, kad valstybės valdymo vairas patikėtas lobistams ir merkantilistams.
