Viena didžiausių kada nors prasimanytų kvailysčių – tai žmonių lygybė visa savo apimtimi. Vienintelės įmanomos ir net būtinos lygybės apraiškos – tai lygybė prieš įstatymą ir lygios teisės į socialinį startą.
Vertės prasme žmonės buvo ir bus skirtingi. Mąstantis žmogus skirsis nuo kvailio, dirbantis žmogus – nuo tinginio, doras žmogus – nuo niekšo. Hierarchija yra teisingumo pagrindas. Jei visų vertė taptų lygi, ji tiesiog išnyktų. Valstybės pasas nėra lygus valstybės ordinui. Jei ordinai bus dalijami su pasais, jie taps tik beverčiais gelžgaliais. O blogiausia tai, kad ten, kur skelbiama lygybė, visad rasis lygesnių už lygius.
Hierarchija yra natūralus žmogiškosios būties principas. Ji veikia tarsi spyruoklė. Kuo labiau ją suspaudi, tuo didesne jėga ji išsitiesia. Nėra visuomenės be hierarchijos. Problema ta, kad revoliucinės ideologijos natūralią hierarchiją dažnai apverčia aukštyn kojomis. Apačia atsiduria viršuje ir atvirkščiai.
Apaštalas Paulius išskyrė dvasinius ir juslinius žmones. Konfucijus – kilnius ir prastus žmones. Kilnus žmogus prastai orientuojasi mažuose dalykuose, bet jam galima patikėti didelius darbus. Prastas žmogus – atvirkščiai, puikiai orientuojasi mažuose dalykuose, bet vargas, jeigu jam patikėsi didelius darbus.
Yra būties ir buities, prasmės ir tuštybės žmonės. Žmonės-daiktai ir žmonės-reiškiniai. Prasmės žmonės vertina mintis, sprendimus, poelgius, moralinius ir intelektualinius pasiekimus. Tai, kas išlieka, ir kuo ilgiau išlieka, tuo tai svarbiau. Tuštybės žmonės žiūri į šukuoseną, aprangą, figūrą, pajamas, socialinę padėtį, galią. Prasmės žmogui svarbu mylėti, tuštybės žmogui – mylėtis. Vienos raidės skirtumas, o kokia praraja!
Vieni žmonės yra dvasinės būtybės, kiti – tiesiog gyvūnai. Kodėl daugelis gyvūnų tokie mieli, o dauguma gyvūniškųjų žmonių – tokie atgrasūs? Nes katė graži savo katiškumu, šuo – šuniškumu, o žmogus – savo žmoniškumu. Žmogus, gyvenantis pagal gyvūniškus instinktus – lyties, galios, malonumo – nėra lygus kitiems gyvūnams. Jis – žemiau už juos. Nes gyvūnas atitinka savo prigimtinę idėją, o toks žmogus – ne.
Tuštybės žmonių visad buvo daugiau nei prasmės žmonių. Gyventi instinktais lengviau nei gyventi idėja. Dauguma renkasi lengvesnį kelią. Konservatyvias visuomenes gelbėjo tai, kad tuštybės žmonės daugeliu atvejų likdavo žemesnėje politinėje ir socialinėje padėtyje, o šių visuomenių aukštuomenėje puoselėti idealai – kilnumas, pareiga, skaistybė, ištikimybė, narsa, išmintis, teisingumas, artimo meilė ir aukojimasis.
Žinoma, šalia to būta žiaurumo ir godumo, puikybės ir savanaudiškumo, bet tai laikyta deviacijomis. Hierarchinėse visuomenėse buvo aiškus etalonas ir tai buvo aukščiausios moralinės ir intelektualinės dorybės. Padėtis pašlijo sulig renesansu, kai į dvasios vietą iškeltas kūnas, reabilituotos aistros, o dvasingumas susietas su tamsia davatkyste. Kitas etapas buvo barokas, kai aukštuomenė prasigėrė ir ištvirko. Socialinė padėtis tapo vertingesnė už dorybes. O po to kilo revoliucija, nušlavusi pačią aukštuomenę.
Iš pradžių respublikoniškosios dorybės daugeliu atvejų rėmėsi etikos klasika. Bet greitai įsivyravo turto kultas, o XX a. II-oje pusėje įvyko antroji, daug konceptualesnė, kultūros revoliucija. Tai, kas buvo apačioje – ištvirkėliai, narkomanai, valkatos ir perėjūnai – tapo elitu ir visuomenės idealu.
Priešingai, žmonės, puoselėjantys klasikines dorybes – dvasingumą, šeimyniškumą, tautiškumą – geriausiu atveju atsidūrė viduriniosios klasės padėtyje, o siekiantys tas dorybes įtvirtinti tapo marginalais. Dabar kultūrinė revoliucija primetama iš viršaus, per politiką, teisę, žiniasklaidą ir akademines struktūras. Po truputį ardant ir viduriniąją klasę, o klasikines dorybes ir jas puoselėjančius žmones stumiant į užribį.
Konservatyviose visuomenėse ydos telkėsi apačioje, dorybės – viršuje. Dabar viskas susimaišė. Tuštybė vyrauja ir aukštuomenėje, ir liaudyje, skiriasi tik tuštybės formos. Prasmės žmonės vis labiau koncentruojasi mažumoje, tiek viršutiniuose, tiek ir apatiniuose sluoksniuose. Tikrąjį elitą nuo liaudies skiria ne profesija, ne socialinė padėtis, ne gyvenama teritorija – metropolija ar provincija – bet mąstymo lygis ir turinys, išreiškiami elgesyje ir gyvenimo prioritetuose. Hierarchija lieka, tik dabar ji nėra formali.
Neturint formalaus statuso šią hierarchiją vis sunkiau pagrįsti. Dvasios aristokratai virsta pajuokos objektais. Dabar etalonas – tie žmonės, kuriuos dar mūsų senelių karta laikytų vidutinybėmis, o gal net padugnėmis. Savarankišką mąstymą keičia prisitaikymas ir pritapimas prie vienos ar kitos įtakingos grupės. Tuštybė klonuojama serijiniais produkcijos mastais. Šie žmonės didžiuojasi savo kvailumu ir menkyste.
Ši padėtis nėra amžina. Tiesą sakant, yra du keliai, kuriais gali pasukti istorija. Arba tuštybės žmonės bus nuversti dar likusio santykinai sveiko visuomenės elemento, arba pastarasis išnyks kartu su pačia visuomene. Tada ateis kitos visuomenės, iš kitų šalių, kitų kultūrinių regionų, su tvirtesnėmis dvasinėmis ir dorovinėmis struktūromis. Kai kuriose šalyse pastarasis procesas jau vyksta. Kitose šalyse, įskaitant mūsiškę, dar galima restauracija. Kultūrinė kontrrevoliucija turi prasidėti kultūros erdve ir palaipsniui pereiti į politiką.
Ne, tai nėra kalba apie ginkluotą perversmą. Tai – kalba apie mentalinį, o po to – socialinį ir politinį perversmą, išnaudojant demokratinius mechanizmus. Naujasis padugnių elitas suvokia šią grėsmę, todėl siekia vis labiau apriboti demokratines alternatyviąsias raiškas. Tikrajam elitui belieka plėtoti savo švietimo tinklą, įtraukiant į jį vis platesnius gyventojų sluoksnius. O tada – susitelkti rinkimuose.
Demokratijos sąlygomis kultūra eina pirmiau politikos. Tik totalitarinėse valstybėse vyksta atvirkščiai. Tad vyraujančiai antikultūrai tenka priešpriešinti kontrkultūrą. Tik iš jos gali kilti ir kontrpolitika.
Istorijoje būna atvejų, kai liaudis tampa tauta. Visgi visais atvejais šį virsmą sąlygoja žmonės, išdrįsę tapti būsimos tautos elitu. Be elito nėra tautos. Tik liaudis. Ar tikrasis elitas užsidarys savo burbuluose, ar išdrįs eiti į mases, kurdamas tautinę bendruomenę, kuri atkurs teisingą vertybių hierarchiją?
Tai nėra lengvi klausimai. Bet į juos teks atsakyti. Pirmiausiai – pačiam tikrajam elitui. Prasmė niekada nėra savitikslis gyvenimas. Prasmė visada nurodo į kažką kitą. Pavyzdžiui – į tautą. Metas išeiti iš katakombų. Šiandien tam – tinkamas laikas. Kai intelektualiniai ir moraliniai degeneratai kultūros vardu skelbia tuštybės triumfą, būtinas sutelktas, prasmingas ir drąsus atsakas. Nes jau rytoj gali būti per vėlu. Beliks laukti, kol mus pakeis kitos tautos ir kitos kultūros. Palaidosiančios mus su visa tuštybės kultūra.
