Mintys, sostinės savivaldybei sutrupinus atminimo lentą Nepriklausomybės kovotojui Kaziui Škirpai.
Kadangi neteisingi ir prieštaringai vertinami veikėjai turi būti bemat pašalinti iš viešųjų erdvių ir ištrinti iš atminties, pasvarstykime, kaip turėtų atrodyti teisinga Lietuvos istorija pagal Fainą ir Co. Tai yra tokia, kurioje lietuviai Lietuvoje neturėtų jokio politinio ar moralinio subjektiškumo.
1940 m. Lietuva savanoriškai pasiprašo į Sovietų Sąjungą. Neteisingi ir prieštaringai vertinami veikėjai suimami, kankinami, žudomi, gabenami į Gulagą. Teisingieji veikėjai tuo metu mėto gėles ant tanko į Lietuvą įvažiuojančiam būsimam būsimos LR Seimo (LTSR Aukščiausiosios tarybos) pirmininkės seneliui ir kitiems tankistams bei įžygiuojančioms Raudonosios Armijos kolonoms.
Naujos respublikos prisijungimą Kauno restoranuose ir kavinėse degtinę maukdami stiklinėmis švenčia tarybiniai kariškiai, kurių žmonos ta proga pasipuošusios ką tik vietos parduotuvėse įsigytomis dailiomis sukniomis (tik kažkodėl, tai užmačiusios, vietinės krizena į kumštį…).
Prasideda vietos eksploatatorių kapitalistų ir buožių turto nacionalizacija, priešiškų elementų vežimai į Sibirą. Visos gyvenimo sritys pertvarkomos taip, kad atitiktų komunizmo idealus. Liaudis džiugiai palaiko šiuos partijos ir vyriausybės veiksmus ir juos uoliai įgyvendina.
Prasideda karas. Niekas nesukyla mėgindamas sugrąžinti nepriklausomybę. O kam – argi koks skirtumas, kuriam išvaduotojui tarnauti? Tad sovietai ir jų kolaborantai sklandžiai pasitraukia į Plačiosios Tėvynės gilumą, kad vėl čia sugrįžtų karui baigiantis. Žinoma, nesusiorganizuoja ir joks pogrindis, visuomenė klusniai vykdo vokiečių okupacinės valdžios nurodymus. Niekas negelbsti ir nepadeda vietos žydams, kuriuos naciai ir jų pakalikai išnaikina.
Sovietai išveja nacius. Niekam nė į galvą neateina trauktis į miškus, burtis į kažkokį pasipriešinimą. O kam – juk galima kartu su Didžia Rusų Tauta ir kitomis tarybinėmis tautomis statyti komunizmą! Darbų begalė, pavyzdžiui, steigti kolūkius, kuriuose naujai iškepti kolūkiečiai dar kokį dešimtmetį nelabai turės ką išsikepti ir pasidėti ant stalo, nes jų gyvuliai ir padargai nacionalizuoti liaudies labui. Ir atlyginimų jiems mokėti nereikės nei pasų duoti – dar kur pabėgs, kam paskui laiką gaišti begaudant?
Žodžiu, gyvenimas pamažu gerėja Partijai išmintingai vadovaujant. O kadangi respublika ši paklusni, saugi, rūpesčių nekelianti, vietiniai žmonės darbštūs ir nuolankūs, sutiks su visais ant jų daromais eksperimentais, tai į ją veikiai ima plūsti atvykėliai iš visų Plačiosios Tėvynės pakraščių, kiek pavargę ar nusilpę nuo intensyvių komunizmo statybų savo gimtinėje ir sotesnės duonelės kitur beieškantys. Respublikos partinė vadovybė juos priima išskėstomis rankomis – socialistiniam ūkiui plėtoti reikės daug darbo rankų!
Statomos gamyklos ir fabrikai, pritraukiantys dar daugiau atvykėlių, kurių jau darosi daugiau nei vietinių. Gatvėse vis dažniau girdėti šlovinga Vladimiro Iljyčiaus Lenino kalba, ji papuošia ir visas įstaigų, įmonių ir organizacijų iškabas. Tuo metu vietinis šuniškas lojimas vis labiau stumiamas į pašalius, nesusipratėliams čiabuviams įsakmiai primenant „govorit‘ na čelovečeskom jazyke“.
Prie jo veikiai pereina ir visos aukštosios bei vidurinės mokyklos – atsakingi tėvai juk galvoja apie savo vaikų ateitį ir būsimas karjeras, tad kam vargti mokantis jokių perspektyvų neturinčią kalbą, kuri ir taip greitai išnyks tarybinėms tautoms susiliejus į vieną.
Žinoma, kai jau reikalai klostosi taip šauniai, neatsiranda ir jokių nesusipratėlių disidentų, kliedinčių apie kažkokias trūkstamas pilietines teises ar laisves. O kam? Partija juk jas puikiausiai užtikrina savo nariams, o kiti juk ir taip susipranta, kas galima ir kas ne. O kas nesusigaudo, tiems paaiškina teisingoji respublikinė televizija ir propagandistai, uoliai šiai perspektyviai karjerai ruošiantys savo atžalas.
Religija kelių ateizacijos vajų dėka sparčiai nyksta, Bažnyčios tamsybiška įtaka efektyviai griaunama pervyliojant dvasininkus į naują, pažangų gyvenimo būdą, o nepaklusniuosius spaudoje išjuokiant taip, kad niekam nebesinorėtų į jų gretas stoti. Taip pat uoliai šalinami visi „buržuazinės praeities reliktai“ ir kiti prietarai, kad tik tarybinė liaudis gyventų džiugiai ir laimingai, ir niekas neatitrauktų jos minčių nuo didžių laimėjimų statant komunizmą, kurio aušra išauš jau netrukus.
Ir savaime suprantama, 9-am dešimtmetyje neprasideda jokia perestroika ir jokie liaudies frontai. Tarybų šalis klesti ir auga toliau, nes niekam nė į galvą neateitų ją sugriauti. O kam?
