Šių metų gegužės 29-ąją pasirodžiusi konservatorių lyderio Lauryno Kasčiūno tinklalaidė su visuomenės veikėju Gabrieliumi Liaudansku-Svaru sukėlė sprogimą. Laidoje užsiminta apie nelojalių piliečių žudymą. Nors patį teiginį išsakė G. Liaudanskas, pagrindiniu kaltininku daromas L. Kasčiūnas, lyg ir pritaręs jam.
Laidos kontekstas – apie ginkluotąsias jėgas kovoje su Lietuvai priešiškais diversantais. Šiandien ši laida interpretuojama visiškai kitaip: fašistuojantys konservatoriai rengiasi fiziškai sunaikinti savo oponentus. Nelojalumas valstybei sutapatintas su oponavimu vienai ar kitai politinei jėgai ar politinei sistemai.
Jeigu linksniuojamą frazę ištartų koks Dainius Žalimas, Rita Miliūtė ar Indrė Makaraitytė, sunerimti būtų rimtas pagrindas. Šie veikėjai nesyk lojalumą savo ideologinei stovyklai tapatino su lojalumu valstybei. Kas pasisako už prigimtinę šeimą, tautinę valstybę ar klasikines moralės normas, dažnai brukamas į vieną aibę su tais, kurie šlovina Vladimirą Putiną, nors tokia valstybės redukcija iki savųjų rato būtent jam ir būdinga.
L. Kasčiūnas – kas kita. Jis gali turėti savo nuomonę, priimdamas kitą, kuris laikosi kitokios nuomonės. Prieš tapdamas ministru L. Kasčiūnas pabrėžė karo atveju ginsiąs net Laisvės partijos rinkėjus, nors akivaizdu, kad tai – aršūs jo oponentai. Nėra abejonių, jog taip pat būtų ginami Nacionalinio susivienijimo, Šeimų sąjūdžio ir „Nemuno aušros“ atstovai, išskyrus tuos, kurie patys pasirinktų priešo stovyklą.
L. Kasčiūno kaltintojus dėl aptariamos frazės galima skirstyti į tris grupes. Vienai grupei tikrai yra, ko bijoti: tai – asmenys, jau dabar iškeitę Lietuvą į jai priešišką valstybę. Kita grupė – žmonės, siekiantys pigios politinės naudos, piešiantys tariamas grėsmes ir kovai su jomis telkiantys piliečius aplink save. Trečia grupė – mažo protelio meškiukai, turintys teksto suvokimo problemų ir stokojantys objektyvaus mąstymo.
Nieko nuostabaus, jog didžiausią skandalą kelia Eduardo Vaitkaus, Lauryno Ragelskio, Audriaus Nako stovykla. Su ja – sąmoningai arba ne – į vieną gretą stoja kitų įvardytų grupių atstovai. Logika čia aiški: jei L. Kasčiūnas siekia apginti Lietuvą nuo tų, kurie ją puola, o pilietis X už tai puola patį L. Kasčiūną, vadinasi – puolamas jau ne tiktai L. Kasčiūnas, bet ir tai, ką jis gina. Vadinasi, pasirinkta priešiška apkasų pusė.
Įdomu, kad žmonės, kritikuojantys politkorektišką cenzūrą, kai užčiaupiama politinė alternatyva dominuojančiai sistemai, daugeliu atvejų dabar patys reikalauja politkorektiško apynasrio savo oponentams. Neretai pasitaiko, kad koks nors alternatyvus „demokratas“ leidžia savo erdvėje reikštis atviriems priešiškos valstybės agentams, nes tai – labai „demokratiška“, o dabar kreipiasi į teisėsaugą prieš L. Kasčiūną.
Panašiai atrodo, kai žmonės, saldžiai suokiantys apie krikščionišką ar humanišką atlaidumą Salomėjai Nėriai, žarsto aštrius žodžius L. Kasčiūno atžvilgiu. Mylėkite savo priešus, jeigu jie – kairėje. Nekęskite tų, kurie dešinėje. Kas tai – nuoseklumo stoka ar sąmoninga veidmainystė – kažin, ar labai svarbu.
Šiandieninėje alternatyvoje patriotai, demaskuojantys vatnikus, lyginami su stribais, ieškojusiais „liaudies priešų“. Suprask, abiem atvejais kovota su kitaminčiais, todėl abu atvejai – identiški. Šiai anarchistinei analogijai, deja, randasi šalininkų net ir profesūroje. O tiesa ta, kad kiekviena valstybė ginasi nuo priešų. Lyginantys aptariamus atvejus žmonės pasako, kad jiems nėra skirtumo tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos.
Dabartinė politinė-teisinė sistema išties prieštaringa. Daug dėmesio skiriama tautinių ir lytinių mažumų teisėms, dažnai peraugančioms į privilegijas. Vargas tiems, kurie sukritikuos vieną ar kitą mažumą. O štai lietuvių tautą, konservatyvius piliečius ir pačią Lietuvos valstybę žeminti galima. Ne tik žeminti: galima ir kenkti. Porą vatnikų dėl vaizdo pasodino į kalėjimą, o šimtai vaikšto laisvėje.
Šiuo metu Lietuva ginama Ukrainoje. Kas prieš Ukrainą, tas ir prieš Lietuvą. Priešas yra bendras. Jei kris Ukraina, Lietuva – mažų mažiausiai – turės labai rimtų problemų. Tai reikia suvokti aiškiai ir vienareikšmiai.
Neatidėliojant būtina priimti Tautos ir valstybės apsaugos įstatymą, kuriame būtų aiškiai ir be laisvų interpretacijų galimybės apibrėžta, kas kelia grėsmę tautai ir valstybei (ne vienai ar kitai partijai ar ideologinei srovei), kokia gresia atsakomybė už tautos ar valstybės žeminimą ar kenkimą joms.
Neutralizuoti priešą ir jo agentus būtina jau šiandien. Jei kiltų karas, gali būti jau per vėlu. Tam nėra būtinybės šaudyti. Užtenka įkalinti solidžiam metų skaičiui, o po to – atimti pilietybę ir deportuoti iš šalies.
Jau dabar vyksta hibridinis karas. Tik Dievui ir NATO galime dėkoti, kad kol kas – ne fizinėje plotmėje. Šiame kare yra dvi pusės: už arba prieš Lietuvą. Dabartiniame kontekste – su L. Kasčiūnu ar su E. Vaitkumi.
