Pradėjęs mokyti vaikus Lietuvos mokykloje susimąsčiau apie mokymo(si) procesų panašumus ir skirtumus Rusijoje ir Lietuvoje. Nors mokymo programose esama esminių skirtumų, prieigos – panašios.
Tradicinio švietimo problemos
Viena pagrindinių problemų išlieka totalinis dėstytojo dominavimas. Mokytojas vaidina neginčijamo autoriteto vaidmenį, kas riboja mokinių iniciatyvą ir savarankiškumą. Abiejų įvardytų šalių švietimo sistemose vyrauja vienpusis žinių pateikimas, kas stabdo kritinio mąstymo raidą ir kūrybišką prieigą prie mokslo.
Šiuolaikiškesnėse švietimo sistemose, kaip Nyderlanduose, Suomijoje ir Japonijoje, pedagogas – tai mokinio palydovas ir pagalbininkas pažinimo procese.
Dar viena problema – tai atgyvenusios mokymo programos. Rusijoje šios programos perkrautos teoriniu ir politiniu turiniu. Lietuvoje daugiau dėmesio skiriama praktikai, bet inovatyvių technologijų taikymas dar nėra pakankamas.
Mobiliųjų įrenginių draudimas: už ir prieš
Atskiro dėmesio vertas mobiliųjų telefonų draudimas mokyklose ir kursuose. Oficialus šio sprendimo paaiškinimas – reikia mažinti dėmesį blaškančių veiksnių poveikį. Taip pat pabrėžiamas poreikis įsiminti mokymo(si) programas. Bet šiuolaikinėmis sąlygomis tokie argumentai nėra įtikinami. Skaitmeninių technologijų amžiuje įgūdžiai dirbti su informacija, kritiškai analizuoti duomenis bei skaitmeninis raštingumas tampa svarbiausiomis kompetencijomis.
Užuot draudus naudotis išmaniaisiais telefonais reikėtų mokyti juos naudoti mokslo tikslais.
Švietimo reformų būdai
Nežiūrint esminių rusų ir lietuvių švietimo sistemų skirtumų, reformų reikia joms abiejoms. Svarbu ne mechaniškai keisti mokyklų programas, bet peržiūrėti pačią švietimo paradigmą, ją orientuojant į asmenybės ugdymą, kūrybiškumą ir adaptaciją prie greitai kintančių šių laikų sąlygų.
1. Švietimas kaip tautos raidos įrankis
Vienas esminių švietimo sistemos uždavinių – formuoti jaunimo gretose tautinį tapatumą, pagarbą savo šalies kultūrai, tradicijoms ir istorijai. Tai nereiškia, jog reikia atsisakyti globalių žinių, bet leidžia pagilinti tautinių disciplinų suvokimą, pradedant istorija ir baigiant literatūra bei pilietiniu ugdymu. Šių disciplinų kursai turi ne tik perduoti informaciją, bet ir ugdyti patriotizmą bei atsakomybę už savo šalies ateitį.
Taipogi svarbu stiprinti pagarbą vyresniajai kartai. Šeimos vertybės, pagarba tėvams, mokytojams ir auklėtojams, šia pagarba grindžiama kultūra turi būti giliai diegiamos švietimo sistemoje. Tai padėtų sukurti darnią visuomenę, kur senosios kartos patirtis būtų perduodama jaunimui, užtikrinant žinių ir vertybių perimamumą.
2. Abipusiai mokytojo ir moksleivio santykiai
Šiuolaikinei švietimo sistemai būtina atsisakyti totalios mokytojo kontrolės besimokančiojo asmenybės atžvilgiu. Švietimas nėra prievarta išmokti programą bet kokia kaina, ignoruojant psichinę ir fizinę besimokančiojo būklę, gniuždant jo asmenybę, atimant iš jo miegą, poilsį ir skatinant kaltės jausmą. Mokytojas ir mokinys – tai lygiaverčiai ir lygiateisiai švietimo proceso dalyviai. Jie turi gerbti vienas kitą ir bendradarbiauti vienas su kitu.
Mokytojas mokinyje turi matyti ne belaisvį ar vergą, bet bendradarbį. Tokia prieiga skatina motyvaciją, domėjimąsi ir suinteresuotumą. Pats mokymo(si) procesas tampa prasmingas ir produktyvus. Pedagoginė laisvė leidžia mokytojams pritaikyti mokymo metodus prie mokinių poreikių, atskleidžiant jų potencialą.
3. Mokymo(si) laiko trumpinimas: pliusai ir minusai
Mokymosi laiko trumpinimas lieka diskusiniu klausimu. Viena vertus, pagreitinta švietimo sistema leidžia jaunimui greičiau pereiti prie suaugusių žmonių gyvenimo, pradėti profesinę veiklą, tapti savarankiškiems ir ekonominiu požiūriu. Kita vertus, daugėja paviršutiniškumo ir krenta kokybė.
Optimalus variantas būtų individuali prieiga, kai labiausiai motyvuoti ir gabiausi galėtų greičiau baigti kursą, kitiems paliekant standartinius terminus. Taip pat vertėtų peržiūrėti senstelėjusias programas, keičiant jas aktualesnėmis žiniomis.
4. Šiuolaikinių technologijų diegimas
Šiuolaikinės technologijos, kaip dirbtinis intelektas, virtuali tikrovė, robotų technika ir programavimas, turi tapti sudėtine švietimo programos dalimi. Skaitmeniniai įgūdžiai būtini daugumai XXI a. profesijų. Jų ignoravimas reikštų, kad abiturientai nėra paruošti šiuolaikinei darbo rinkai.
Taip pat reikėtų plėtoti internetinį švietimą ir interaktyvius formatus. Skaitmeninių platformų naudojimas daro mokymo(si) procesą lankstesnį, individualesnį ir prieinamesnį platesniam ratui. Svarbu ne tik diegti technologijas, bet ir mokyti kritiško mąstymo, kas besimokantieji galėtų sąmoningai analizuoti informaciją.
5. Pusiausvyra tarp protinio ir fizinio ugdymo
Švietimas neturi apsiriboti vien intelektualine raida. Fizinis pasirengimas ir sveika gyvensena vaidina svarbų vaidmenį darnios asmenybės brandoje. Reguliarūs sporto užsiėmimai, aktyvus poilsis, sveikatingumo pamokos turi tapti būtina mokyklinės ir studijų programos dalimi.
Šalia to reikia plėtoti užklasinį mokymą, įjungiantį kūrybinius, sportinius ir socialinius projektus. Tai sudarys sąlygas visapusei jaunimo raidai, atrandant savo pašaukimą skirtingose veiklos srityse. Papildomi užsiėmimai, ekskursijos, praktiniai darbai padės taikyti įgytas žinias praktiškai.
Šiuolaikinis švietimas turi būti dinamiškas, orientuotas į praktinį žinių pritaikomumą, atliepiantis tautiniams prioritetams. Esminės reformos įjungia vertybių ir tapatybės ugdymą, protingą ir tikslingą mokymo(si) proceso išskleidimą laike, pirmeiviškų technologijų diegimą, darnią asmenybės raidą.
Tokia prieiga leistų paruošti jaunąją kartą ateities iššūkiams, sukurti visuomenę, kurioje derėtų žinios, pagarba tradicijoms ir inovacijos.
