Dar ne visiems žinoma, bet istorinė Antano Smetonos, Vinco Krėvės ir Augustino Voldemaro įkurta Lietuvių tautininkų sąjunga po įvairių politinių slinkčių niekur nėra dingusi. Šiuo metu tautininkai turi savas atstovybes (frakcijas) netgi trijose Lietuvos partijose – Tėvynės sąjungoje, Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, Tautos ir teisingumo sąjungoje (čia, regis, tokių atstovybių esama net ir dviejų, dėl didesnės įvairovės).
2024 m. pavasarį Tautininkų sąjunga atkurta trečiąsyk, šįsyk – kaip visuomeninė asociacija. Dėl įsitraukimo į kitų partijų veiklas ryškiausi tautininkų lyderiai kol kas turėjo mažai laiko ir jėgų plėtoti asociacijos veiklą. Bet 2025 m. gruodžio 14 d. plačiame susirinkime vėl prabilta apie jos atgimimą.
Sutarta, kad Lietuvos politiką keisti ir kreipti tautiškesne linkme – beviltiška be visuomenės kismo. Užsiminta apie tris galimas asociacijos veiklos sritis: visuomenės švietimą, ugdymą ir telkimą; įvairių tautinių iniciatyvų koordinavimą su kitomis asociacijomis ir bendrijomis; bendradarbiavimą su politikais iš įvairių partijų, kuriems nėra svetima prigimtinė šeima, tautinė valstybė ir kitos tautininkų vertybės.
2009 m. panašius tikslus deklaravo Lietuvių tautinis centras. Deja, pasiklysta tarp vizijų ir modelių. Vieni šią asociaciją matė kaip Centro partijos visuomeninį sparną, kiti – kaip Tautininkų sąjungos kloną, treti – kaip skinų subkultūros ir pagonių grupių priedangos organizaciją, ketvirti – kaip koordinacinį centrą. Pirmuosius tris tikslus suderinti su ketvirtuoju pasirodė iliuzija. Dėl vizijų skirtumo asociacija žlugo.
Vėliau įsteigtas Tautos forumas, bet jo tikslu pasirodė tik dar vienos, eilinės partijos subrandinimas. Be to, kaip kažkada ir Sąjūdyje, išsiskyrė Vilniaus ir Kauno forumai, nuėję visiškai skirtingais keliais. Sąjūdis bent jau pasiekė bendrą tikslą. Forumai iki to net nepriėjo. Galiausiai Tautos forumu pasivadinusi grupė paskelbė atnaujinanti savo veiklą po to, kai prarado savo partiją. Ar iš to kas išeis – matysime.
Tą patį tektų pasakyti ir apie visuomeniniu pavidalu atgimusią Tautininkų sąjungą. Švietimo misiją šios asociacijos nariai ir kolegos be jos nario pažymėjimo vykdo ir šiandien. Ši veikla galėtų būti ir labiau sutelkta, koordinuojama, pirmiausiai – sukuriant tarpusavio dalijimosi mechanizmą ir kultūrą. Čia Tautos forumas ir jo produktas – Nacionalinis susivienijimas – visa galva aukščiau tradicinių tautininkų. Nesuprasi, ar tautininkai vienas kito bijo, ar gėdijasi, ar tiesiog nėra vieni kitiems įdomūs.
Organizacijų ir iniciatyvų koordinavime kol kas geriausiai sekasi tiems, kas liko iš Sąjūdžio. Tiek Tautos forumui, tiek Tautininkų sąjungai čia reikia mokytis ir mokytis. Nežiūrint net ir to, kad Sąjūdžio organizacija, kaip ir Tautos forumas, gravituoja link vienos siauros politinės grupės.
Dar viena svarbi tautininkų veiklos sritis – bendradarbiavimas su visais tautiškais lietuvių politikais. Tai įmanoma tik tuo atveju, kai bent jau asociacijos pirmininkas bus iš tų tautininkų, kurie nėra jokioje partijoje. Kuo tautininkų asociacija galėtų sudominti parlamentinius politikus? Profesionaliais teisėkūros ir politikos projektais, kylančiais iš altruistinių motyvų, taupant apmokamų patarėjų darbą, laiką ir jėgas.
Individualiai jau vyksta ir šios srities veikla. Vadovaujantis tautininkų šviesulio Kazimiero Uokos ir monsinjoro Alfonso Svarinsko pavyzdžiais, tuos pačius tautininkus išvysime greta skirtingų krypčių politikų mitinguose, konferencijose ir diskusijose. Jei ši veikla taps labiau koordinuota, augs ir potencialas.
Kai A. Smetona, V. Krėvė, A. Voldemaras ir kiti lietuviai patriotai kūrė Tautininkų sąjungą, jie sąmoningai rinkosi pavadinimą „sąjunga“, o ne „partija“. Nes partijos skirsto, sąjunga – vienija. Net ir A. Smetonai su bendražygiais grįžus į valdžią su patriotinės karininkijos ir krikščionių demokratų pagalba, Tautininkų sąjungoje atsisakyta valdančiosios politinės organizacijos modelio.
Tautininkų sąjunga veikiau buvo profesionalaus politinio mechanizmo išteklius nei diktuojantis centras. Šiandien brėkšta naujų galimybių aušra. Be diktato. Su diskusija. Ne partijos vietoje, bet tarp partijų.
Istorinis tautininkų šūkis: Tautos jėga – vienybėje. Atrodo, tai po truputį tampa įmanoma.
Dėkoju už istoriškai pagrįstą analitinį straipsnį