Šiuolaikinės socialinės erdvės kimšte užkimštos sentimentaliais gyvenimo pamokymais, jog santykiai – svarbesni už tiesą. Žmonės mokomi nusileisti, atsiprašyti, atgailauti net ir tada, kai yra teisūs. Žinoma, šie pamokymai skiriami išimtinai tam kontingentui, kuriam numatomas valdinių statusas. Tiems, kurie ruošiami valdyti, galioja priešingos taisyklės: laikytis savo net ir suvokiant, jog tai nėra tiesa.
Įdomų pavyzdį šiuo klausimu pateikia Evangelija, o konkrečiau – istorija apie Joną Krikštytoją. Šį pranašą itin palankiai vertino tetrarchas Erodas Antipas. Išsilavinęs helenistinės kultūros despotas mėgo klausytis dykumų filosofo.
Jonas turėjo visas prielaidas tapti rūmų filosofu, jei tik būtų to siekęs. Bet jam rūpėjo tiesa. Jis drąsiai drėbė tetrarchui į akis tiesą, kad šis gyvena nuodėmėje, ir dėl to prarado galvą.
Dvasinis žmogus pirmiausiai vertina tiesą ir pagal ją kuria santykius. Žinoma, santykis – labai svarbus. Tik per santykį tampame tikrais žmonėmis. Santykis formuoja kalbą, jos pagrindu vyksta mąstymas, dorybės irgi bręsta santykio pagrindu. Geras žmogus yra geras tiek, kiek jis geras kitiems, ir blogas žmogus yra blogas tiek, kiek jis kitiems blogas. Kuo didesnė asmenybė, tuo sunkiau jai išsitekti savy: ji veržiasi į kitą.
Visgi santykis nėra savitikslis. Santykiui svarbus turinys. Svarbu ne su kuo bendraujama, bet apie ką. Protingas žmogus renkasi draugus pagal pažiūras, kvailas – pažiūras pagal draugus. Yra žmonės kaip molis – jie įgauna tokią formą, kokioje vietoje atsiduria. Ir yra žmonės kaip akmenys, bet kur įspaudžiantys savo formą. O kai akmuo sutinka akmenį, jie vienas kitą nušlifuoja ir sudaro darnų, tvirtą statinį.
Draugus galime pasirinkti. Kas kita – kraujo giminės. Artėja šventės, kai už vieno stalo susės krūvos žmonių, tarp kurių – išskyrus atsitiktinius kraujo ryšius – nėra nieko bendro. Kaip elgtis tokiais atvejais?
Koranas moko, kad kraujo giminės – artimesni už tikėjimo brolius (Al Ahzab 6). Tai kontrastuoja su Biblija, o pirmiausiai – su Jėzaus Kristaus mokymu: kas klauso dangiškojo Tėvo, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina (Evangelija pagal Matą 12,50). Žinoma, Biblijoje nėra mankurtizmo. Joje daug kalbama apie pagarbą tėvams, ištikimybę sutuoktiniams, rūpestį vaikais ir meilę savo tautai. Bet čia yra ir kai kas svarbesnio: pasišventimas tiesai ir jos šaltiniui – Dievui.
Nebūtų protinga iš to darytis išvadą, jog visos kalbos tarp žmonių turi vykti apie Dievą. O ir apie Dievą galima kalbėti be žodžio „Dievas“. Mechaniškas Dievo temos kaišiojimas į bet kurį pokalbį šią sąvoką tik subuitina ir nupigina. Esminis klausimas – ar pokalbis turi bet kokios liekamosios vertės? Evangelijoje sakoma: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį (Evangelija pagal Matą 12,36). Pokalbiai apie nieką yra ne tik tuštybė: pasak Evangelijos tai – nuodėmė.
Kalba skirta ne jausmams dirginti ar žudyti brangų Dievo mums skirtą laiką. Ji skirta tobulėti ir tobulinti vienam kitą. Prieš kiekvieną pokalbį ir po jo verta pamąstyti: kokia šio pokalbio prasmė? O prasmė – pažinti amžinąsias būties paslaptis. Būties, o ne buities.
Pokalbis kuria ryšius tarp žmonių. Bet ne kiekvienas ryšys yra tikras. Pokalbiais apie nieką vaizduojamas ryšys, kurio iš tikrųjų nėra. Taip apgaudinėjame save ir kitą žmogų, su kuriuo kalbamės.
Senose bendruomenėse ryšiai tarp žmonių turėdavo buitinę prasmę. Jie užtikrindavo tarpusavio pagalbą, kai jos prireikdavo. Iš dalies tokia funkcija galioja ir dabar. Bet pasaulis individualizuojasi, ar mes to norime, ar ne. Neretai pasitaiko, kad pagalbos greičiau sulaukiama iš idėjinio bendražygio nei iš krauju, kaimynyste ar kitais atsitiktiniais ryšiais susijusio žmogaus. Jei su gimine ar kaimynu yra gilūs dvasiniai ryšiai, lieka tik dėkoti Dievui. Jei tokių ryšių nėra, juos galima kurti. Bet jau nėra prasmės juos imituoti.
Žmogus bręsta santykyje ir yra sukurtas santykiui. Bet giliausias santykis nėra nei pragmatinis, nei emocinis. Jis yra dvasinis ir idėjinis. Mes pašaukti kurti ir plėtoti tokius santykius. Tiek su tais žmonėmis, kuriuos mums duoda Dievas, tiek su tais, kuriuos pasirenkame patys. Artėjant Kūčių ir Kalėdų šventėms pagalvokime, kaip galėtume palaikyti dvasinę bendrystę – santykius, užpildytus dvasine prasme.
Šio santykio kontekste vėl ir vėl iškyla tiesos klausimas. Už vieno stalo susirenka žmonės su skirtingomis pažiūromis. Ne visada yra prasmės deklaruoti savo pažiūras. Ypač jeigu jos jau žinomos ir lieka be atliepio. Jėga brukti žmonėms tiesą dažnai reiškia nuteikti šiuos žmones ir prieš save, ir prieš pačią tiesą. Problema kyla tada, kai pašnekovas prasilenkia su tiesa, o kiti iš baimės jį užgauti tyliai ar garsiai tam pritaria.
Visgi pati tiesa dažnai atsiskleidžia būtent santykyje. Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) taikliai įžvelgė, jog dalinės tiesos suvisuotinimas yra pirmas sektanto požymis. Tiesa daugeliu atvejų būna daugialypė. Joje gali pasitaikyti iš pažiūros prieštaringų teiginių, kurie, pažvelgus giliau, vienas kitą papildo. O bet kuri tiesa – tiek dalinė, tiek visuotinė – visada turi būti patikrinta. Geriausia patikra yra diskusija, o tai – santykis.
Tad santykis tiesoje nėra tik tai, į ką einama su išankstinėmis tiesomis ir su jomis išeinama. Prasmingiausias santykis – toks, kuriame visos pusės galiausiai praturtina savo ir kito tiesos suvokimą. Švęsdami naktį, kai tiesa visa savo pilnatve įsikūnijo žmoguje, savo bendravimu pratęskime šį didį įvykį.
