Pagal statistiką, Lietuvą galima laikyti vienataute valstybe. Lietuviai čia sudaro daugiau kaip 86% gyventojų, rusų čia – mažiau kaip 5%. Tai skiria Lietuvą nuo kitų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos.
Rusų santykiai su Lietuvos valstybe prasidėjo gana anksti. Rusijai okupavus Lietuvą tai vyko daugelį kartų. Rusijos imperijos laikais buvo uždrausta viešumoje kalbėti lietuviškai, draustos lietuviškos mokyklos, knygos, raštas. Panašiai elgtasi ir kitur, pavyzdžiui – Ukrainoje. Nenoras paklusti Rusijai ir sukilimai prieš ją buvo malšinami.
Žinoma, Baltijos šalys buvo labiau išsivysčiusios. Abiejų Tautų Respublika pripratino lietuvius prie Universiteto, Konstitucijos, parlamento. Okupantai buvo daug žemesniame lygyje.
XX a. Lietuva atsiskyrė nuo Rusijos du kartus. Pirmosios Respublikos laikais ūkis augo kaip ant mielių. Ir štai – vėl okupacija, teroras, represijos, tremtys. Praktiškai kiekvienai lietuvių šeimai yra ką atsiminti apie šį istorijos periodą. Neužmirštama nei artimųjų žūtys, nei žemės ir verslų atėmimai, nei ilgose kelionėse gyvuliniais vagonais žuvę vaikai.
Atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos Lietuva rusų atžvilgiu pasielgė itin liberaliai. Visi gavo laisvos Respublikos pilietybę nuline tvarka. Nepaisant, kas jie buvo tuo metu ir kiek mokėjo lietuviškai. Nemokėjo daugelis rusų. Kam jiems lietuvių kalba? Rusai bendravo savo rate, įprato save laikyti aukštesne rase, o čia – revoliuciniai pokyčiai. Lyg tai reikėjo grįžti į Rusiją ir laimingai gyventi ten. Daugelis rusų čia turėjo turto, kurį galėjo parduoti ir sėkmingai prasigyventi savo istorinėje tėvynėje. Bet ne.
Dauguma norėjo gauti viską. Ir Rusijos viešpatavimą, ir jaukų gyvenimą gražioje šalyje. Jie taip įprato. Kas gi trukdė mokytis lietuviškai ir bendrauti su vietine tauta? Jei trumpai – imperinis kompleksas.
Bėgo laikas. Raibuliai visuomenėje nuslūgo. Rusų kalba vėl grįžo į apyvartą. Į tuos, kuriems lietuvių kalba buvo „tamsus miškas“ net apsipirkimo lygyje, žiūrėta nuolaidžiai. Bet Rusija tyliai sėdėti nemoka. Nugriaudėjo 2014-ieji. Krymo okupacija Lietuvoje sutikta skausmingai. Daugelis pagrįstai jautė grėsmę sau.
2022-ieji viską galutinai sustatė į vietas. Kiekvienas turėjo pasirinkti, su kuo jis. Netgi tie, kurie siekė prasitęsti gyventojo statusą, sulaukė klausimų: kam priklauso Krymas ir kaip žiūrite į karą Ukrainoje? Nuo tol į rusus Lietuvoje vėl imta žiūrėti priešiškai ar bent – įtariai.
Dauguma kaip gyveno, taip ir tebegyvena. Nekeisdami nieko. Tyliai palaikydami rusiškąją agresiją. Nors retas drįsta apie tai kalbėti viešai, daugelis laukia „rusų pasaulio“. Naujos Rusijos viešpatystės. Juk taip patogu gyventi jaukioje aplinkoje, nieko dėl to nedarant.
