Tai įvyko vienoje Trečiojo pasaulio šalyje. Ši šalis beveik nieko nestokojo. Čia buvo daug saulės, šilta jūra, augo įvairiausi vaismedžiai, vešliuose miškuose knibždėjo žvėrių, derlinga žemė davė gausų derlių. Atrodė, kažkas sukūrė šį kraštą žmonėms gyventi ir džiaugtis. Tik va, laimės visiems čia neužteko.
Šalį valdė korumpuotas oligarchinis režimas. Jo atstovai skirstėsi į grupes ir partijas, kurios varžėsi ir plūdosi tarpusavyje, bet visos sutarė dėl vieno: dėl paties režimo. Gyventojai buvo nušalinti nuo valstybės valdymo, jiems palikta teisė tiktai balsuoti už vieną ar kitą režimo grupę, kurią tuo metu parinkdavo režimui pavaldi žiniasklaida. Valdžia gyveno prabangiuose apartamentuose, o žmonės skurdo nuolat apiplėšiami.
Valdiniai keikėsi, bet kentėjo, nežinodami, kaip šią problemą spręsti. Per daugelį metų jie įprato klausytis žiniasklaidos ir nė nenutuokė, kad galima gyventi kitaip. Kol vieną dieną pasigirdo žinia, kad kalnuose šalies šiaurėje pasirodė jaunas, bet išmintingas ir drąsus vadas, kviečiantis žmones į kovą.
Pats vadas nebuvo karys, veikiau – mąstytojas, kurio galvoje kirbėjo aibė minčių, kaip pakeisti šalį. Bet šalia jo buvo ištikimas ir veiklus generolas, pasižymėjęs stratego ir organizatoriaus talentu. Žmonės miniomis plūdo į šių dviejų vyrų kariuomenės gretas. Ir štai įvyko revoliucija, nušlavusi senąjį režimą.
Jaunasis filosofas tapo prezidentu, ištikimasis generolas – vyriausybės premjeru. Papūtė nauji vėjai. Oligarchų rankose sutelktas turtas išdalytas versliems šalies gyventojams, įvesta teisinga mokesčių sistema, atsitiesė vakarykštė varguomenė. Valstybė investavo į darbo vietas, kultūrą ir šeimas, auginančias vaikus. O svarbiausia – valdžia visus pagrindinius klausimus ėmė spręsti kartu su visuomene.
Regis – dirbk, kurk ir džiaukis. Bet pasirodė, kad seni įpročiai sunkiai išgyvendinami. Senojo režimo laikais žmonės įprato, kad valdžia vagia iš jų, o jie – iš valdžios. Nepadėjo nė griežtos bausmės: daugelis žmonių ir toliau slėpė mokesčius, sukčiavo, apgaudinėjo vienas kitą ir nešė kyšius valdininkams.
Didžiausia bėda buvo tai, kad naujajai valdžiai trūko valdininkų ir tarnautojų su kompetencija ir patirtimi. Todėl premjeras-generolas ėmėsi pavojingo sprendimo. Jis reabilitavo visus korumpuotus valdininkus ir net represinių struktūrų darbuotojus, perėjusius į revoliucionierių pusę. Apsvaigęs nuo valdžios ir įsitvirtinęs senojo režimo kadrų aplinkoje vyriausybės vadovas pats apsikrėtė šios aplinkos ligomis.
Po truputį atsisakyta tartis su tauta. Visuomenės apklausos vis retėjo. Vis daugiau valdžios sutelkta vyriausybės rankose. Išplėstame valstybės aparate vis labiau vešėjo korupcija. Laisva žiniasklaida, kurios veiklą ir įvairovę užtikrino revoliucinė konstitucija, taip pat korumpavosi ir telkėsi aplink valdžią.
Prezidentas buvo kantrus. Suteikęs svarbiausius valdžios svertus tautai, jis leido jai gyventi pagal jos išmonę. Bet tauta neišlaikė išbandymo laisve. Ji pabiro į daugybę alkūnėmis besistumdančių grupių, kurių kiekviena stengėsi atsiriekti sau kuo didesnį gabalą gerovės iš naujųjų oligarchų malonės.
Revoliucija užtikrino laisvus rinkimus, kurie artėjo kiekvieną dieną, bet tiek prezidentas, tiek sąmoningoji tautos dalis suprato, kad šie rinkimai mažai ką bekeis, nes informaciją užvaldė oligarchija. Po revoliucijos priedanga, perstumdžius kėdes, susimaišius seniesiems ir naujiesiems kadrams, grįžo senasis režimas.
Prezidentūroje vis gausėjo skundų. Vis mažiau valstybės piliečių galėjo vogti, nes vis mažiau liko ką vogti. Didžiausius valstybės pyrago gabalus susigrobė apsukriausi ir įžūliausi, daugumai palikdami trupinius. O už atviro plėšikavimo schemų stovėjo ne kas kitas kaip pats revoliucijos generolas.
Vieną dieną prezidentas išsikvietė generolą ir įsakė jam su visa vyriausybe grįžti prie revoliucijos idealų. Atsakas buvo greitas ir grėsmingas: generolas ėmė telkti kariuomenę su tikslu nuversti patį prezidentą. Šaliai grėsė chaosas arba atvira diktatūra. Prezidentas ryžosi veikti, išleisdamas įsaką, paleidžiantį vyriausybę.
Tą pačią dieną prezidentui ištikimi kariuomenės daliniai suėmė premjerą su visu jo kabinetu. Kitą dieną suimti pagrindiniai sąmokslo šulai ir valdžia piktnaudžiavę oligarchai. Pagal revoliucinį įstatymą jie nuteisti mirties bausme. Generolo vaikai su ašaromis akyse meldė valstybės vadovo pasigailėti bendražygio ir suteikti jam malonę. Bet prezidentas liko nepalaužiamas: asmeniniai jo santykiai neturės įtakos teisingumui.
Bausmės dieną išdavikų ir nusikaltėlių vadai išrikiuoti priešais grupę kareivių su automatais. Nuosprendžio vykdymą stebėjo pats prezidentas ir gausi piliečių minia. Nuskardeno šūviai. Po serijos išsisklaidžius dūmams, minia pamatė vienišą stovinčią figūrą. Tai buvo generolas vis dar surištomis rankomis ir uždengtomis akimis. Tarp jo ir kareivių grandinės gulėjo trūkčiojantis prezidento kūnas.
Paskutinę sekundę valstybės lyderis šoko tarp generolo ir automatų. Po egzekucijos prie kraujuojančio vado kūno pasilenkęs gydytojas išgirdo šnabždesį: įvykdyta!
Istorija surašyta pagal tikrus faktus.
