XVIII a. pabaigoje išplitusi pilietinės tautos idėja sutapatino dvi skirtingas sąvokas – tautą ir pilietybę. Istorinis ryšys – kaip ir aiškus: tauta kuria valstybę, o valstybė – piliečius. Problema kilo, mėginant sulieti politinę institucinę struktūrą su gyva žmonių bendruomene. Įsiteigta, kad kas kuria, tas ir valdo.
Išties pilietybė galima tik valstybėje. Tad kalbos, kad piliečiai įkuria valstybę, yra absurdiškos. Piliečiai gali tęsti valstybės kūrimo procesą, bet pirminis valstybės kūrimo etapas priklauso arba tautai, arba despotui. Bet kuriuo atveju – kažkam, kas buvo iki valstybės. Žmogui, grupei ar bendruomenei.
Lietuvos Konstitucijos tėvai bandė susieti prancūzišką-amerikietišką tautos modelį su lietuviška patirtimi. Preambulėje kūrėja įvardijama lietuvių tauta, kas toliau, kalbant apie tautą kaip suvereną, kelia dviprasmybę.
Prieš daugelį metų teko dalyvauti diskusijoje, kur Darius Kuolys aiškino, kad Lietuvos totorius yra totorius, Lietuvos karaimas – karaimas, o lietuviai yra visų tautinių bendrijų Lietuvos piliečiai. Bręstantis Tėvynės sąjungos ideologas Mantas Adomėnas taikliai paklausė: o kaip tu pavadinsi etninį lietuvį?
Šiandien liberaliųjų institucionalistų užneštas virusas toliau plauna lietuvių tautos ribas. Nešamas įvaizdis, jog tauta save galutinai išpildo valstybėje ir joje ištirpsta. Nuo tos dienos, kai tauta sukuria valstybę, galima kalbėti tik apie tautines mažumas, bet ne apie titulinę tautą. Ji privalo išskysti pilietinėje tautoje.
Jei žiūrėsime į faktus, sėkmingi pilietinių tautų projektai išsiplėtojo iš etninių bendruomenių, aplink kurias lipdėsi kitų etninių grupių atstovai. Amerikiečių stuburas buvo anglosaksai, šveicarų – vokiečiai švabai. O kur dirbtinai į vieną krūvą sumesti skirtingi etnosai, geriausiu atveju išėjo Belgija ir Kanada, kur šie etnosai iki šiol konfliktuoja, blogiausiu atveju – Irakas, Šri Lanka, Ruanda, kur dar ir kariaujama.
Šiandieniniame pseudotautiniame diskurse dominuoja tema: kurkime valstybę. Etninė tauta – atgyvena. Jei reikės, valstybė pati susikurs tautą. Prisivežkime azijiečių ir afrikiečių, kurie taps lietuviais ir gins mus nuo rusų. Taip ir įsivaizduotina: vaikinas iš Sudano, sėdintis iš karvamėšlio drėbtoje pirkioje, galvoja – ką gi čia prasmingo nuveikus? Važiuokime į Lietuvą ir kariaukime su rusais. Kaimynas klausia: o kas tie rusai? Atsakymas: aš nieko apie juos nežinau, bet su jais reikia kariauti.
Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona taikliai įvardijo: lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės kūrėja, o tautinės mažumos – jos padėjėjos. Neatmestina, kad palaipsniui aplink lietuvių tautą gali lipdytis kitos kilmės žmonės, formuodami pilietinę tautą. Kaip įvyko Amerikoje. Tik va, kas nutiks, kai juodaodis ar siauraakis, laikantis save lietuviu, pasižiūrės į XX a. partizanų nuotraukas, ir supras esąs jiems svetimas?
Natūraliai kyla dar įžūlesnis klausimas: jei lietuvius Lietuvoje keis kitų tautų žmonės, koks skirtumas – kurių? Ar Lietuvą valdys rusai, ar indai, ar afrikiečiai, ar arabai, tai jau bus kita Lietuva. Ir kam tada bus reikalinga Lietuvos valstybė? Šiandien ji reikalinga kaip lietuvių tautos namai. Bet suvažiavėliams bus nusispjauti į tokį administracinį vienetą. Jie lengvai jį prijungs prie stipresnės ar turtingesnės valstybės.
Panašu, kad pilietinės tautos fantasmagorija tėra laikinas kompromisas ar paguoda tiems, kurie dar norėtų laikyti save patriotais, bet jau pasidavė kosmopolitizmui. Tai – tarpinė stotelė tarp tautinės valstybės ir pasaulinės pilietybės. Žinoma, pasaulinė pilietybė taip pat yra fantasmagorija. Skirstymasis į tautas glūdi pačioje žmonijos prigimtyje. Tautų pasaulis išliks. Bet vienos tautos išnyks, atsiras kitos. Taip jau yra buvę.
Pati pilietinės tautos sąvoka gal ir būtų svarstytina. Teko sutikti vokiškai kalbantį šveicarą, kuris net įsižeidė pavadintas vokiečiu. Bet faktas, jog pilietinės tautos stuburą visais sėkmingais atvejais sudaro konkretus etnosas ar bent keletas labai giminingų etnosų. Jei šis stuburas sunaikinamas ar pašalinamas, lieka tik fantasmagorija. Apgaulinga ir visiškai beprasmė. Kilmė, kalba, kultūra glūdi giliau nei institucijos.
Vakarų Europos pavyzdžiai rodo, kaip sunku sukurti pilietinės tautos konstruktą be etninių ryšių. Daug problemų kilo Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Skandinavijoje, o ypač – Prancūzijoje. Žmonės, atvykę iš kitų kultūrinių erdvių, gavo prancūziškus pasus ir netgi prabilo prancūziškai. Bet liko svetimi prancūzams.
Įmanoma per kelis šimtus metų integruoti mažas kitataučių grupes. Ir Lietuva čia – sėkmės pavyzdys. Bet kai atsiranda itin gausių kitataučių bendruomenių per itin trumpą laiką, didesnė tikimybė, kad jos išstums vietinius. Vakarų Europoje tai ir vyksta. Užuot atvykus gyventi šalia senbuvių, vykstama gyventi vietoje jų.
Jurgis Zauerveinas, reaguodamas į lietuvininkų asimiliaciją iš vokiečių pusės, rašė: kas buvo prastas lietuvininkas, vargu, ar taps geru vokiečiu. Ar azijiečiai ir afrikiečiai, palikę gimtas šalis, pamils Lietuvą labiau nei savo tėviškę? Ar jie, aplinkoje susidurdami vieni su kitais dažniau nei su lietuviais, priims lietuvišką tapatybę – bent jau kultūriškai? O ir kodėl turėtų priimti?
Šiandien kai kuriuose Vilniaus rajonuose jau kalbama rusiškai. Rusų pasaulis ateina pas mus be jokios karinės invazijos. Šiandien tai – lyg ir žmonės, bėgantys nuo autoritarinių režimų ar karo. Bet kuo taps jų vaikai ir anūkai? Kažkada kartvelai priėmė karo bėglius – osetinus. Mūsų akyse rusų imperialistai pavertė šių bėglių palikuonis penktąja kolona prieš Sakartvelą. O kur dar ekonominiai atbėgėliai – žmonės be vertybių?
Žinoma, humanistiniai idealai reikalauja gerbti ir saugoti savo istorines tautines bendrijas. Kaip ir padėti karo ir politiniams pabėgėliams. Bet Lietuva nėra guminė. Net ir tokiems pabėgėliams būtinos kvotos. Lietuva bus prasminga tol, kol jos pagrindą sudarys lietuvių tauta, įsišaknijusi šioje žemėje savo krauju.
