„Ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo […]; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“, jau I-ajame mūsų eros amžiuje rašė Paulius iš Tarso savo draugui ir bendražygiui Timotiejui. Nors tais laikais dar buvo toli iki šiuolaikinių mokslo metodų, o pats Paulius čia rašė apie religinius reiškinius, ši frazė šiandien aktuali kaip niekad. Ir ypač – politikoje, kur mokslinį požiūrį, tiesą ir tikrovę keičia pasakos.
Pasaka savaime nėra blogas reiškinys. Ji turi ir pramoginės, ir mokomosios reikšmės. Daugelis pasakų turi moralą. Klasikinėje kultūroje daugelis suvokė, jog pasakos siužetas gali būti ir beveik visada būna išgalvotas, bet šiame siužete glūdi tam tikros dorybės ir vertybės, tam tikra logika, priežasties ir padarinio ryšys.
Šiandien, postmodernizmo amžiuje, pasaka įgauna kitą prasmę. Dabar pasaka reikia tikėti. Ji užima tiesos vietą. Pagal tikėjimą pasaka ar abejonę ja skiriami savas ir svetimas, o politikoje – draugas ir priešas. Mokslinė abejonė šioje mąstysenoje griežtai smerkiama ar – geriausiu atveju – atmetama. Vargas Jums, jei mėginsite tikrinti, kiek Jūsų stovyklos pasaka atitinka tiesą ir tikrovę. Atsidursite priešų gretose.
Nėra nei prasmės, nei galimybės aptarti visas įmanomas politines pasakas. Užteks kelių pavyzdžių atskleisti, kaip sveiką protą keičia tikėjimas, o tiesą – pasaka. Nacių pasaka apie žydą kaip pasaulio parazitą šiandien gyvuoja tik paribiuose, o štai sovietų pasaka apie pasiturintį žmogų kaip grobiką ir išnaudotoją itin gyva liaudies sluoksniuose. Pamačius gražesnį namą ar aukštesnę tvorą pas valdininką ar verslininką, iškart daroma išvada, jog tas žmogus tarpsta liaudies sąskaita. Neužsiminkite, kad jis garbingai dirbo ir užsidirbo.
Viena politinė pasaka, sekama šiomis dienomis, tai pasaka apie žodžio laisvę. Neva jai atstovauja LRT, kuri seniai atsisakė „Kryžkelės“ koncepto ir į savo eterį įsileidžia beveik tik sisteminius kalbėtojus. Maža to – dar ir persekioja savo žurnalistus, kurie laikosi kitokios pozicijos nei liberalizmas. Ši totalitarinė įmonė vaizduojama kaip žodžio laisvės bastionas, o visi, kas nori čia įvairesnių nuomonių – kaip žodžio laisvės priešai. Jei abejojate LRT žodžio monopolija, esate diktatūros ir, ką čia slėpti – Rusijos šalininkas.
Kita pasaka susijusi su Sporto rūmais, kurių vietoje kažkada buvo žydų kapinės. Kad ten buvo ir karmelitų kapinės, ir žvejų gyvenvietė, visiškai nėra svarbu. Ten buvo žydų kapinės, ir taškas. „Baikit vogti mūsų kapus!“ – vograuja žydų radikalai, įsivaizduojantys, kad visų tautų ir viso pasaulio istorija sukasi tik apie juos. O kas mano, kad visas Lietuvos tautines bendrijas vienija Sąjūdžio istorija, susijusi su Sporto rūmais, yra antisemitas.
Trečią pasaką seka lietuviškieji radikalai. Apie islamą kaip savaiminį blogį. „Jokio svetingumo islamui!“, šaukia ši grupė, čia pat veidmainiškai išsisukinėdama, kad tai – visai ne apie Lietuvos totorius. Ne, brangieji. Kad jau kalbate, kad islamui – jokio svetingumo, tai apima ir totorius. Tuo pasakoma, kad krikščionis ar animistas iš Ganos labiau nusipelno gyventi Lietuvoje nei čia šaknis įleidęs musulmonas totorius. „Migranto“ sąvoka radikalų elektoratui per sunkiai suvokiama. O štai „musulmono“ sąvoka – pats tas.
Ketvirta pasaka – apie Rusijos gyventojus. Jeigu mes – prieš Rusijos imperializmą, tai visi Rusijos gyventojai siejami su šiuo žmonijos vėžiu. Čerkesai ir čečėnai, kalmukai ir baškortai, kovojantys už savo laisvę. Rusų tautininkai, žudomi, kalinami ir tremiami. Net rusų savanoriai, ginantys Ukrainą. Visi jie – priešai.
Penkta pasaka – apie agresijos kupinus homofobus ir transfobus. Kuriems esą labai svarbu kažkam kažką uždrausti. Nors tiesa – visai kita: lai kiekvienas gyvena taip, kaip nori, tik tesusilaiko nuo ydos propagandos kitiems. Ir tegul būna pasiruošęs kritikai. Nes kritika yra esminis demokratijos principas. Neliečiamų nėra.
Politinė pasaka suvokiama kaip religinė dogma. Ją reikia atkartoti kaip tikėjimo išpažinimą per pamaldas. Be jokių improvizacijų. Paklausęs, kad gal ne visi rusai, žydai ar musulmonai yra priešai, būsi stigmatizuotas kaip jų agentas. Nes tik agentas gali įžiūrėti gėrį blogyje. Net jei pasakysi, kad problema yra migracija, o ne islamas, būsi apkaltintas, kad linki Lietuvai Švedijos ar Prancūzijos likimo. Keturios kojos – gerai, dvi – blogai.
Lygiai tas pats principas galioja kitoje pusėje. Negali būti kito motyvo Sporto rūmuose įamžinti Sąjūdžio istoriją ir išsaugoti unikalų architektūros paminklą, kaip tiktai priešiškumas žydams. Nėra kitos priežasties atmesti liberalios propagandos monopolį, kaip tik simpatija Kremliui. Neklausk. Nemąstyk. Tik tikėk.
Pagaliau, jei bent susilaikai nuo entuziazmo sveikinti seksualinę revoliuciją, veikiausiai turi psichologinių ir net seksualinių problemų. Kitaip – kodėl Tau taip rūpi seksualiniai deviantai? Nekreipk į juos dėmesio. Nekreiptume. Nerūpi. Tiktai kodėl jiems patiems taip svarbu viešai demonstruoti savo problemas? Tai primena epizodą iš „Simpsonų“. Žygiuoja gėjai Springfildo gatvėmis ir šaukia: „Pripraskite!“ „Jau pripratome!“ – sušuko mažoji Liza. „Smagumo gadintoja!“ – sumurmėjo parado dalyvis. Ekshibicionizmas yra provokacija.
Zoologiniai ir kultūriniai rasistai, visokio plauko leftistai, skirtingų tautų šovinistai turi vieną bendrą priešą. Tas priešas – bet kuris abejojantis žmogus. Kas abejoja, tas mąsto. O kas mąsto, tas yra. Tas gali būti savimi. Toks žmogus anksčiau ar vėliau sugriaus bet kokią fanatizmu grindžiamą politinę ar religinę sistemą.
Įkvėpkime gaivaus oro. Deguonis – maistas smegenims. Naudokime jas pagal paskirtį. Ir išvengsime tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų manipuliacijų. Tegyvuoja abejonė – pirmas, bet ne paskutinis žingsnis į proto laisvę.
