Pirmykštis žmogus tai, kas viršijo jo galią ir supratimą, įkūnijo dievybėje. Bėgant laikui vis daugiau visatos paslapčių išsiaiškinta, o pats žmogus tapo vis galingesnis. Beveik toks supratingas ir galingas, kad gali apsieiti be Dievo. Tik va, pirminės pradžios ir galutinės prasmės klausimai dažnai prie jo grąžina.
Pagoniškose religijose dievų bijota, jie garbinti, jiems tarnauta. Tai buvo santykis tarp patrono ir kliento. Pagoniški filosofai siekė dievybę suvokti ir pažinti racionaliai, bet jiems dievybė tebuvo idėja tarp idėjų. Abraominė religija, iš kurios išsivystė judaizmas, krikščionybė ir islamas, įnešė kokybinę naujovę. Tarp Absoliuto ir jį pažįstančios mąstančios būtybės radosi meilės santykis. Abraomas tapo Dievo draugu.
Pati idėja apie dievybės ir žmogaus bičiulystę nėra abraominės religijos monopolis. „Odisėjoje“ regime savotišką šios bičiulystės pavyzdį tarp Atėnės ir Odisėjo, Bhagavadgitoje – tarp Krišnos ir Ardžunos. Jei Abraomo istorija baigtųsi pačiu Abraomu, šis atvejis vargu, ar būtų unikalus. Bet Abraomo istorija veda link Mozės, o Mozės istorija – link Jėzaus Kristaus. Čia meilės santykis tarp Absoliuto ir žmogaus progresuoja.
Skaitant Bibliją kontekste, „Viešpaties baimė – išminties pradžia“ (Patarlių 9:10), bet „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jono 4:18). Kristus, krikščionybėje suvokiamas kaip žmoguje atsiskleidęs Dievas, savo mokiniams sakė, jog laiko juos ne tarnais, o draugais (Jono 15:15).
Korane santykis tarp Dievo ir žmogaus – labiau asimetrinis nei krikščionybėje. Čia Dievas myli tuos, kurie daro gera (Koranas 2:195), atgailaujančius ir apsivalančius (Koranas 2:222), jis yra tikinčiųjų draugas (Koranas 2:257). Visgi Korane, kaip ir Senajame Testamente, išlieka distancija tarp Dievo ir žmogaus. Iš visų abraominių religijų tiktai trinitarinėje krikščionybėje Dievas tampa žmogumi ir aukojasi už žmogų.
Krikščionybėje Dievas elgiasi kaip griežtas ir teisingas teisėjas, teisiantis savo draugą. Jis skiria žmogui už nuodėmę griežčiausią bausmę – mirtį, o po to Kristaus asmenyje pats tą bausmę prisiima sau. Tai – didieji mainai. Dievas Kristuje prisiima mūsų nuodėmes, o mums suteikia savo teisumą. Mums tereikia tai priimti. Atgailos malda, kurioje išpažįstame savo nuodėmes ir atiduodame savo gyvenimą Kristui, mus išteisina.
Airių šventasis Patrikas kalbėjo: tiktai duodami mes gauname, tiktai atleisdami mes laimime, tiktai mirdami mes gimstame amžinajam gyvenimui. Atiduoti savo gyvenimą Dievui per Kristų nereiškia jį prarasti. Priešingai, atiduodami savo gyvenimą jam, šį gyvenimą pašventiname ir gauname jį atgal su kaupu. Jau šiame pasaulyje ir dar – su perspektyva į amžinybę. Jis už mus prisiėmė mirtį. Mes jo vardu gyvename.
Pagoniškosios religijos – tai daugiau ar mažiau vykę žmogaus keliai pas Dievą. Krikščionybė – tai Dievo kelias pas žmogų. Pagonybėje mes turime ką nors daryti, kad patiktume Dievui. Krikščionybėje Dievas visa, kas svarbiausia, padarė už mus, nes mus pamilo. Faktas toks, kad savo darbais pasiekti Dievą nėra įmanoma. Nes tarp mūsų gerų darbų vis tiek pasitaikys bent vienas blogas, skiriantis mus nuo Absoliuto tobulybės.
Santykis tarp tikėjimo ir darbų yra tūkstantmetis krikščionių ginčas. Galbūt teisingiausia įvykių seka būtų tokia: Dievo malonė, veikianti per tikėjimą, kuris pasireiškia darbais. Ne darbais gauname išganymą, bet būtent darbais šį išganymą patvirtiname ir išpildome. Malonė nėra veltui (2 laiškas korintiečiams 6:1).
Įdomus santykis tarp pačių abraominių religijų. Korano Dievas – tik teisiųjų draugas. Evangelijos Dievas, tapęs Žmogaus Sūnumi, vadinamas nusidėjėlių draugu (Evangelija pagal Luką 7:34). Iš to kai kas darosi išvadą, jog Evangelijos Dievas toleruoja nuodėmę, tačiau taip nėra. Jis išteisina atgailaujantį, bet aiškiai sako – palik savo nuodėmę (Evangelija pagal Joną 8:11). Jis – nusidėjėlių draugas, bet nuodėmės priešas.
Šia prasme krikščionybė ir islamas – panašūs. Ir viena, ir kita religija Dievą vadina atgailaujančių draugu. Skirtumas tas, kad islame atgaila ir iš jos kylantis moralinis tobulėjimas yra žmogaus atsakomybė. Krikščionybė šiuo klausimu atrodo blaivesnė, čia suvokiama, kad žmogaus jėgos – itin ribotos, tad žmogus turi atgimti iš Dievo Dvasios, savotiškai susikeisti vietomis su Kristumi, kad galėtų artėti prie Absoliuto.
Pagonybėje pasitaiko dievybės ir žmogaus draugystės pavyzdžių, bet tai nėra vyraujantis motyvas. Netgi Krišnos atveju draugystė su žmogumi nėra pasiekusi tokio lygio, kad Dievas paaukotų save už žmogų. Aukos momentą regime istorijoje apie Prometėją, bet tai – gana vėlyvas vaizdinys, ankstesnėse versijose Prometėjas – tiesiog „dievas-pokštininkas“, atidavęs dievų ugnį žmonėms, kad įkąstų dievų tėvui Dzeusui.
Maža to. Prometėjas nėra nei aukščiausia, nei vyriausia dievybė. Jo istorija vertinama įvairiai, kai kas net įžvelgia Prometėjo asmenyje biblinį šėtoną, bandantį apsimesti žmonių geradėju ir pateisinti savo maištą prieš visatos Viešpatį. Net jei Prometėją lygintume su Kristumi, kalibrai čia – labai skirtingi. Iš mums pažįstamų religinių pasakojimų, regis, tiktai trinitarinė krikščionybė kalba apie aukščiausiojo Dievo auką.
Jau judaizme atsiranda užuominų apie meilės santykį tarp Dievo ir žmogaus. Pirmas Dievo įsakymas – mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis, krikščionybė čia įjungia dar ir protą, ką galima laikyti dar viena dvasine revoliucija. Tam tikra prasme Kristus sujungia Abraomą ir Sokratą. Dievo pažinimas protu, argumentuotas tikėjimas, loginis ryšys su Absoliutu tampa prielaida meilės santykiui.
Vis dėlto būtent Kristuje abraominė religija nutolsta nuo pagoniškų teorijų ir praktikų, tokių kaip bhakti joga, kur lyg ir kalbama apie meilės santykius, bet jie paskandinami dievybės žaismėse. Kristaus atvejis – unikalus, nes tik čia aukščiausia dievybė kenčia ir miršta už savo draugus, kurie, be kita ko – nusidėjėliai.
Draugystė yra santykis. Kažką gauname, kažką duodame. Bet pirmiau gauname. Nes grynuoju pavidalu ką nors duoti Dievui iš savo tuštybės esame bejėgiai. Todėl pirmiausiai maldoje turime priimti jo auką, o tada atiduoti jam savo gyvenimą, kad atgautume jį su pertekliumi. Jis pirmas mus pamilo. Atsakykime tuo pačiu. Priėmus Dievo meilę jau nėra ko bijoti. Baimė – praeitas etapas. Nuo šiol esate Aukščiausiojo draugai.
