Nacionalizmas kaip klasikinė kultūrinė ir politinė pasaulėžiūra gimė iš humanizmo, kaip jo raiškos forma. Pagal šią pasaulėžiūrą, žmogų su žmonija jungia daugybė tarpinių bendruomenių, viena iš jų – tauta. Kiekviena tauta ar tautų grupė kuria savo kultūrą, praturtindama žmonijos dvasinį ir materialųjį lobyną.
Idant kiekviena tauta galėtų užsitikrinti savarankišką kultūrinį ir socialinį būvį, pageidautinos dvi sąlygos: tautos teritoriškumas ir valstybingumas. Tauta turi teisę į savo namus ir savivaldą. Tautoje žmogus įgauna tapatybę ir mokosi mylėti artimą. Meilė žmonijai prasideda nuo meilės konkrečiai bendruomenei. Kas sakosi mylintis žmoniją, būdamas abejingas ar netgi priešiškas savo tautai, tas, greičiausiai, meluoja.
Tai, regis, vadovėlinės tiesos. Bet šiandien matome visiškai priešingą nacionalizmo sampratą, labai nutolusią nuo didžiųjų klasikų – Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder), Džiuzepės Madzinio (Giuseppe Mazzini), Vilhelmo Storostos-Vydūno, Antano Smetonos. Čia daugiau Tomo Hobso (Thomas Hobbes) su jo egoistų asociacija ar net Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) su jo galios kultu.
Tauta čia tampa galios buveine, o nacionalizmas – tautiniu egoizmu. Nuo meilės ir pareigos pereinama prie naudos kriterijaus, kruopščiai skaičiuojant, kiek naudingas man – ir mums – konkretus sprendimas. Idealą keičia interesas. Nacionalizmas devalvuojamas iki tariamo realizmo, už kurio slypi cinizmas.
Šalimais kyla ir trečia nacionalizmo samprata. Geopolitinių tektoninių lūžių ir masinės imigracijos kontekste vis populiaresnės tampa Osvaldo Špenglerio (Oswald Spengler), Samuelio Hantingtono (Samuel Huntington), Džulijaus Evolos (Julius Evola), Aleksandro Dugino koncepcijos, kur bendradarbiaujantį tautų pasaulį keičia kovojančių tarpusavyje civilizacijų vaizdinys. Tauta čia privalo nusilenkti didesniam dariniui. Iš esmės tai – imperializmas ir žingsnis į globalizmą. Paradoksalu, bet tai irgi vadinama nacionalizmo vardu.
Vis garsiau prabylama apie krikščioniškąją Europą, tarsi krikščionybė būtų išskirtinė ir visos Europos savastis. Tarsi Kristus būtų miręs tam, kad sukurtų tapatybę mistinei Europos civilizacijai, o ne už kiekvieną žmogų iš bet kurios tautos, kultūros, rasės, pasukusį atgailos keliu. Viena vertus, ši nacionalizmo samprata skatina europiečius vienytis, ir tai yra teigiama pusė. Iš kitos pusės, skelbiamas karas kitoms civilizacijoms, o pirmiausiai – islamo pasauliui, visiškai keičiant istorinius nacionalizmo akcentus.
Ši deformuoto nacionalizmo samprata iš Vakarų Europos ir Amerikos veržiasi ir į Lietuvą. Išsižadant autentiško lietuviškojo nacionalizmo su A. Smetona priešakyje. Perimamos svetimos lenkų endekų ir ispanų Falangos nuostatos, kur tauta tapatinama su konkrečia kultūrine, o pirmiausiai – religine srove. Istoriniams tautininkams nunykus ir išsisklaidžius kitose partijose, jų vietą perima klerikalai, tautiškumu dengiantys savo religinę tapatybę, o pastarąja – ciniškai pragmatinį siekį sutelkti įsivaizduojamą daugumą mažumos sąskaita.
„Jokio svetingumo islamui“ – Vakarų dešiniųjų radikalų ir populistų būdu skelbia neonacionalistų vadas. Sąmoningai ignoruodamas, jog Lietuvoje kelis šimtus metų gyvena lojali musulmonų totorių bendruomenė. Pagal tokią sampratą katalikas iš Afrikos turi daugiau teisių gyventi Lietuvoje nei musulmonas totorius.
„Nori gyventi pas mus, būk kaip mes“ – tokią žinutę imigrantams siunčia šis politinis junginys. Jei esi „lietuviškos“ religijos adeptas – maloniai prašom į Lietuvą. Nesi – priimk šią religiją, ir problema – išspresta. Tik va, kas yra „lietuviška“ religija? Pagonybė, vyravusi mūsų tautos formavimosi laikais? Katalikybė, priimta politiniais motyvais, siekiant atsikratyti kryžiuočių antpuolių? O gal – protestantizmas, davęs lietuviams raštiją ir modernią etninės tautos bei tautinės valstybės sampratą?
Šiam junginiui derėtų apsispręsti, kam jis atstovauja – tautai ar konfesijai. Ir jei atstovauja konfesijai, nuoseklu būtų keisti pavadinimą. „Nacionalinis susivienijimas“, atsiveriant milijonams afrikiečių ir indų, kad tik ne musulmonų, o tuo pat metu – atmetant istorinius lietuvių bendrapiliečius ir net atsivertusius į islamą etninius lietuvius, kurių jau esama, skamba tikrai keistai. O gal net ir veidmainiškai.
Netoli situacija, kai Kaukazo ir Pavolgio musulmonų dominuojamos tautos pakils į kovą su Rusija. Kurią pusę palaikys „Nacionalinis susivienijimas“? Gal tai – tik retorinis klausimas. Įtakingas radikalios dešinės tinklaraštininkas, palaikantis „Nacionalinį susivienijimą“, jau atsakė: žiūrėsime, ką palaikys Donaldas Trampas (Donald Trump). Šiuo atveju svarbu ne tai, kas grasina lietuvių tautai, o kas madinga Vakaruose.
Klasikinis nacionalizmas palieka erdvės bet kokiai religijai, kuri suderinama su objektyvios moralės ir paties nacionalizmo principais. Ir gerbia kiekvieną tautą, kuri siekia save išreikšti savo protėvių valdose. Ne tiktai gerbia, tačiau – pagal galimybes – ir palaiko. Ypač jei tai – tauta, kovojanti su bendru priešu.
Jungiančiam nacionalizmui – taip. Skaldančiam – ne.
