Iššūkiai nacionaliniam paveldui
Paveldokūra yra daugialypis, prieštaringas ir komplikuotas individualaus ir kolektyvinio praeities atminimo, apmąstymo ir perinterpretavimo procesas, kuriame istorijos eigoje atsitiktinai išlikusios, sąmoningai bendruomenių ar pavienių individų išsaugotos ar net atkurtosios materialiosios praeities liekanos ir nematerialiosios praktikos pasitarnauja dabarčiai kaip kolektyvinių tapatumų kūrimo ir palaikymo, politinės valdžios ar simbolinės galios sutelkimo bei įteisinimo priemonė bei sukaupto gyvenimiško patyrimo ir dvasinių vertybių perdavos jaunosioms kartoms būdas.
Kita vertus, čia visuomet išlieka potenciali, ar reali, trintis tarp asmeniško ir intymaus (mano, šeimos, giminės, bendruomenės, regiono) ir mūsų (nacionalinio, supranacionalinio ir universalaus – pasaulio) paveldo dėmenų. Paveldo kaip to, kas prigimta ir sava, ir to, kas sukonstruota ir įdiegta turint pačių įvairiausių tikslų.
Paveldosaugos disciplinos formavimosi procesą tyrinėję istorikai pastebi, kad jai įsitvirtinti ir paplisti europiniu, o vėliau ir globaliuoju, mastu didžiausios įtakos turėjo būtent nacionaliniai judėjimai.
Jeigu modernybę galima aiškinti kaip siekį „fiksuoti“ erdvę griežtai teritoriškai ir kultūriškai apibrėžtų nacionalinių vastybių sukūrimu, tai būtent kultūros paveldo vertybės tapo vienomis iš svarbiausių priemonių formuojant bei palaikant politines tautų aspiracijas ir susiejant jas su konkrečiomis teritorijomis, erdvėmis, vietomis, objektais bei istoriniais pasakojimais.
Tam pasitarnavo ir Tėvynės personifikacija tampantys simboliniai kraštovaizdžiai, materialūs objektai ar simboliai, kuriuose regimosios aplinkos materialumas ir estetiškumas susiejamas su poetiniais „savojo krašto“ ir jam būdingų išskirtinių savybių vaizdiniais. Kitaip tariant, tiek materialus, tiek ir nematerialus paveldas geriausiai padeda vizualizuoti Tėvynę ir tautą, iš abstrakcijų paversti jas kiekvienam lengvai suprantamomis ir brangintinomis duotybėmis, taip formuojant pilietinius „prisirišimo“ ir „priklausymo bendruomenei“ jausmus ir moralinį įsipareigojimą jai.
Taip pat kas jei ne paveldo vertybės ir rūpinimasis jomis, labiausiai tinka įkūnijant ir praeities, ir dabarties, ir ateities kartų ryšį ir neišardomą genetinę bei simbolinę bendrystę, tuo pačiu leidžiančią šeimų ir giminių istorijas bei relikvijas susieti su oficialiomis „įsivaizduojamos tautinės bendruomenės“ reprezentacijomis bei manifestacijomis, tokiomis kaip didieji meno kūriniai ar architektūros paminklai?
Vis dėlto, nors dar iki neseno laiko buvo neįmanoma įsivaizduoti suverenios valstybės be nacionalinių simbolių, muziejų, galerijų, archyvų, bibliotekų, teatrų, paminklų bei kitų atminties institucijų, kaip ir istorinių pasakojimų, herojų, švenčių ir ritualų, šiandien daugelyje labiausiai išsivysčiusių Vakarų šalių regime veikiau priešingą vaizdą – sistemingas pastangas, nacionalinės kultūros saugojimo sąskaita, išryškinti ir pabrėžti kultūrinę įvairovę ir grupinius skirtumus.
XX a. pab. – XXI a. pr. sociokultūrinis kontekstas, tokie vėlyvosios modernybės arba postmoderno epochos reiškiniai kaip sekuliarizacija, globalizacija, pasauliniu mastu įsigalinti neoliberalioji ekonominė doktrina, auganti transnacionalinių korporacijų galia ir itin suintensyvėjęs socialinis mobilumas skatina globalią masinės kultūros plėtrą, nacionalinės savivokos tapatumo irimą.
Intensyvėjantys migracijų procesai verčia peržengti teritorija, vietos kultūra ir kalba apibrėžtas tapatumo ribas, o tautinis tapatumas įgauna naujų transnacionalinių ar globaliųjų bruožų, grėsdamas kalba ir žeme paremtos savivokos praradimu. Postmodernus mąstymas taip meta iššūkį nacionalizmui, išreikšdamas pasidygėjimą homogenizuojančiais ir tikrovę esą hierarchizuojančiais metanaratyvais, ir skatina atrasti bei pripažinti kultūrinę įvairovę ir tuo pačiu kolektyvinių tapatumų nestabilumą (fluidiškumą).
Savo ruožtu europeizacija ir globalizacija irgi stengiasi išstumti paveldo sampratą, paremtą tautinio tapatumo viršenybe, vietoj jo pasiūlydama „pasaulio“ ir „Europos paveldo“ konceptus, kurių turinys iki šiol išlieka neapibrėžtas. Vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių dekolonizacijos ir masinės migracijos į labiau išsivysčiusias šalis pasėkoje pakito Vakarų šalių demografinė struktūra, jose įsikūrė stambios atvykėlių etnokultūrinės diasporos.
Anksčiau diskriminuotos grupės – žemesnieji visuomenės sluoksniai, negausios religinės bendruomenės, etninės ir kitokios mažumos, moterys, ekonominiai imigrantai, pabėgėliai, neįgalieji – tapo vis aktyvesniais viešosios erdvės dalyviais, kovojančiais dėl savo teisių ir politinių interesų pripažinimo, taip pat kvestionuojančiais tradiciškai susiklosčiusius elito ir neprivilegijuotųjų grupių socialinius vaidmenis.
Kuriant ir palaikant šių bendruomenių tapatumus ir politines pretenzijas pasitarnauja ir jų tikros ar mitinės praeities įvykiai, asmenybės, simboliai, ženklai, vietos ir materialieji atributai. Kai kada šie judėjimai įgauna politinį svorį ir net bando mesti iššūkį susiklosčiusiems kultūros politikos modeliams, kurių sudėtinė dalis yra ir istoriškai susiklosčiusi valstybės istorijos ir paveldo politika. Nesenas pavyzdys – JAV juodaodžių smurtiniai veiksmai prieš Konfederacijos paminklus.
Nacionalinė kultūra ir žmogaus teisių ideologija
Jei sovietmečiu Baltijos šalys buvo SSRS „Mažieji Vakarai“, tai dabar, pasikeitus geopolitinei situacijai, jos liko tik ES rytuose atsidūrusiais socioekonomiškai atsilikusiais „Mažaisiais Rytais“. Siekiant šį atsilikimą įveikti, tautinius nepilnavertiško jausmus nugalėti, nacionalinis tapatumas ir vietinės, valstietiškosios, kultūros bagažas jau ima atrodyti kliuviniu ir našta, todėl šalinami iš mokyklinio literatūros kanono.
Paradoksas: išsilaisvinus iš tautas į vieną katilą lydžiusios sovietų imperijos, dabar, kuomet lyg ir niekas nebetrukdo puoselėti tautinę kultūrą ir tapatumą, jo pradedama vis labiau gėdytis ir kratytis. O pastaruoju metu, panašu, kad šie procesai jau įgyja ir vis didesnį pagreitį oficialiojoje valstybės politikoje.
Tai matyti iš valstybinės lietuvių kalbos vartosenos lauko siaurinimo, lietuviškojo raidyno išdarkymo, lituanistikos „optimizavimo“ Vilniaus universitete, kažkada buvusiame pasaulinės lituanistikos centru, ir bendrojo lavinimo sistemoje, taip pat iš ginčų dėl Lukiškių aikštės statuso, atskleidusių priešpriešą tarp „liaudies“ ir „elito“ turimo nacionalinių simbolių suvokimo.
Tuo Lietuva ryškiai išsiskiria iš savo kaimynių tarpo, kuriose gynybinis mažųjų tautų nacionalizmas nerizikuoja būti sutapatintas su nacizmu, ar liberalų dienotvarkės atmestas kaip „nepažangus“ ir „nebeturintis perspektyvų“. Tad viešojoje erdvėje matome vis didėjančią liberaliau ir tautiškiau nusistačiusių visuomenės dalių priešpriešą, kartais įgaunančią ir „kultūrinių karų“ pavidalą.
Kalbant apie valstybės politiką santykyje su joje gyvenančiomis etnokultūrinėmis bendrijomis, reikia konstatuoti, kad Lietuvoje įsigalėjo ir iki šiol palaikomas vadinamasis „branduolio+“ modelis, t.y. dominuojančios lietuvių + kitų etnokultūrinių bendrijų paveldo darnaus sugyvenimo vaizdinys, kurio šaknys auga iš viduramžiško LDK palikimo.
Tačiau kai kurie ženklai („trijų raidžių“ įstatyminio diegimo peripetijos, siūlymai regionuose, kur dominuoja tautinės mažumos, įvesti dvikalbystę) jau rodytų, kad vis didesnis spaudimas daromas norint pereiti prie to, ką būtų galima pavadinti „stulpų“ modelio variantu, kai skirtingos grupės gyvena viena nuo kitos gana izoliuotai ir turi mažai ką bendro.
Tai kertasi su pačia unitarinės valstybės sąranga ir su konstituciniu lietuvių kalbos kaip valstybinės statusu, jau nekalbant apie potencialias tokių išskirtųjų regionų separatizmo ar kaimyninių šalių manipuliavimo jų tikru ar tariamu nepasitenkinimu Lietuvos vykdoma daugiakultūriškumo politika grėsmes.
Visuose šiuose debatuose dažnai apeliuojama į žmogaus teises. Tačiau klasikinę žmogaus teisių sampratą sparčiai keičia žmogaus teisių ideologija, kai kurios mažumos ar juos palaikantys viešieji intelektualai ir įtakdariai sąvokas „žmogus“ ir „žmogaus teisės“ jau linksta sutapatinti tik su LBGT bendruomene ir suskliausti iki jos interesų, lyg visi kiti jau būtų nežmonės, o jų teisės į pagarbą bei orumą – jokios ne teisės.
Nors, kalbant apie kultūros paveldą kaip vieną iš kultūrinių bendruomenių teisių ir jo santykį su individų autonomiškumu ir orumu, dažniausiai iškyla jų suderinimo problema (ypač tais atvejais, kai siekiant užtikrinti vienas, pažeidžiamos kitos teisės, kaip antai tradicijos apipjaustyti mergaites kai kuriose Afrikos šalyse ir tų mergaičių teisė į savo kūno autonomiją, ar panašūs atvejai).
Tačiau šiandien vis dažniau iškyla ir šiuolaikinės kultūros bei paveldosaugos sankirtos su minėtomis naujosiomis tendencijomis. Antai klasikinei nacionalinio paveldo sampratai ypač pavojinga yra postmodernioji dekonstrukcija, ardanti ir nuprasminanti viską, prie ko tik prisiliečia.
Prisiminkime lietuviškų nacionalinių simbolių meninio „dekonstravimo“ pavyzdžius – „sufeministintą“ Vytį, menininkui Dainiui Liškevičiui atliekant performansą rudos spalvos skysčiu išterliotą Trispalvę, Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, „postmoderniai“ interpretuojantį realias pokario partizanų asmenybes.
Kita vertus, ir lietuviškos kultūros vertybės bei tradicijos vis labiau patyria spaudimą iš šiuolaikinio „politkorektiškumo“ pusės. Antai kasmet vis atsinaujina reikalavimai iš Užgavėnių išimti žydo personažą kaip neva „antisemitinį“, nors etnografai šiuos kaltinimus atmeta kaip niekuo nepagrįstus ir laiko nesusipratimu.
Tuo metu apie stiprėjantį genderizmą ir „kovą su patriarchalizmo atgyvenomis“ derėtų prisiminti kalbant apie unikalios mūsų moteriškų pavardžių darybos sistemos keitimą, kai 2003 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu buvo leista iš vyriškos pavardės formos sudaryti pavardę su galūne -ė.
Nors dažniausiai ši moteriškos pavardės forma pasirenkama siekiant nuslėpti faktą, jog moteris yra ištekėjusi (tačiau kam tada tekėti, jei tai laikoma tokiu gėdingu dalyku?), kadangi vis dar nėra įprasta tokią formą suteikti mergautinėms pavardėms, kokia nors naujadarinė Petrauskė, Butkė ar Augulė vis tiek išsiduoda esanti ištekėjusi…
Be to, norima įvesti dar daugiau moteriškos pavardės variacijų, siūlant iš vyriškos pavardės su galūne –a sudaryti moterišką pavardės formą su tokia pat galūne, tačiau šiai naujovei, kaip griaunančiai kalbos sistemą ir artimai slaviškų pavardžių darybai, pasipriešino kalbininkai.
Diegiant naujas, nebinarines lyties (gender) sampratas vis labiau kėsinamasi ir į konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo šeimos tradicijas bei tikėjimą. Mėginama ne tik indoktrinuoti moksleivius per ugdymo sistemą (daug ginčų sukėlusi „Gyvenimo įgūdžių“ programa skatina juos pripažinti „šeimų“ ir „lytinių tapatumų“ įvairovę), apeinant tėvų valią, ar net kriminalizuojant naujiesiems ideologams nepatinkančius jų požiūrius bei vertybines nuostatas, taigi iš esmės nebeleidžiant tėvams perduoti vaikams šio, giluminio, labiausiai asmeniško, paveldo.
Tačiau, ar ir pats paveldas dar turi teisę būti perduotas autentiškas ir neiškraipytas pagal šiuolaikines, jį neva „pagerinti“ pasišovusias madas? Šį klausimą iliustruoja 2024 m. jubiliejinėje dainų šventėje skambėjusių liaudies dainų ir šokių autorinės improvizacijos, kartais nuklystančios labai toli nuo originalo ir su juo nieko bendro nebeturinčios.
Tai kelia rimtus pagarbos nematerialiajam paveldui ir tradicijai, kitaip tariant, paveldonaudos etikos, klausimus. Jei taip būtų elgiamasi su profesionaliais kūriniais, tai jiems juk galiotų autorinių teisių apsauga, tačiau jeigu kūrinio autorius nežinomas, kolektyvinis ar anoniminis – tai yra, pati tauta, – tai su jos kūryba jau galima elgtis laisvai ir nevaržomai?
Keletas išvadų
Išsiaiškinome, kad nacionalizmas yra valstybės stabilumo, piliečių solidarumo ir atsparumo išorės grėsmėms šaltinis, o jo sąmoningas silpninimas kartu silpnina ir įvairius socioekonominius skirtumus išlyginančią bei pilietinį aktyvumą skatinančią demokratiją. Nacionalizmas yra lyg „klijai“ sujungiantys pavienius egoistinius individus ir grupes į jų siaurus interesus peržengiančią tautinę bendruomenę.
Nors jis padėjo sukurti modernias tautas, o jo ryšiai su demokratija yra neginčijami, tačiau šiandien nacionalizmui iškyla daugybė naujų iššūkių ir pavojų. Suprivatinant ir suišteklinant viešąsias gėrybes bei paslaugas, sukurtas „gerovės valstybės“ kūrimo laikotarpiu, skatinama socialinė ir elitų bei visuomenės atskirtis.
Silpstant kultūrinio bendrumo, pilietinio solidarumo ir politinio lojalumo savai valstybei ryšiams piliečiai patenka į egzistencinio susvetimėjimo, ekonominės visų kovos su visais ir sociopsichologinės bejėgystės pinkles, auga baimė ir nepasitikėjimas.
Visa tai ypač pastebima Lietuvoje, kurios gyventojai jau nebenori (ar nebegali ) būti nei tauta, nei piliečiais (tai aiškiai rodo ne tik išliekantys aukšti emigracijos skaičiai, bet ir įsibujojęs abejingumas viešiesiems reikalams, ypač regimas per pasyvumą rinkimuose, jau balansuojant ant jų teisėtumo ribos).
Nei stambiosios verslo struktūros, nei politinis elitas, tapę priklausomais nuo transvalstybinių darinių valios, nėra suinteresuoti šio socialinio ir kultūrinio sąryšingumo atkūrimu, kadangi jis galėtų reikšti ir kolektyvinės valios struktūriniams pokyčiams prielaidas.
Tokiomis aplinkybėmis neišvengiamai grįžtama į priešmodernią, archainę būklę, kur viską lemia fizinė, politinė ar ekonominė galia. O demokratija virsta imitacine ir procedūrine, įsigali nuo atsakomybės, atskaitomybės ir rinkėjų kontrolės išsilaisvinusi partokratija, tuo metu viešieji politiniai debatai užgožiami nepaliaujamo medijų propagandos ir manipuliavimo piliečių nuomone srauto, turinčio padėti išlaikyti politinį status quo.
Tokioje postmodernioje situacijoje didžiulių iššūkių patyria ne tik tautinė savimonė, bet ir nacionalizmo klestėjimo epochoje sukurtas nacionalinės istorijos bei paveldo vaizdinys. Nors iš pradžių dekonstrukcija atliko gerą darbą, diskredituodama sovietinius mitus ir ideologiją, bet senųjų struktūrų ir galios šaltinių ardymo įkarštis nesiliovė ir persimetė į tautinės kultūros elementus, šiandien jau dekonstruojant kalbą, raidyną, nacionalinius simbolius ir mitus, nacijai svarbius autoritetus ir istorines asmenybes.
Ugdymo srityje atmetant agrarinės kultūros palikimą (Žemaitė ir kiti lietuvių literatūros klasikai jau skelbiami moksleiviams nebesuprantamais ir nebeįdomiais, tad keičiami šiuolaikinių autorių kūriniais, dar nepraėjusiais laiko išbandymo), taip pat atmetama ir moderni, kad ir sovietizuota, lietuvių kultūra (iš atminties trinami sovietmečio rašytojai ir poetai, neva „susiteršę“ kolaboravimu), dainų šventės.
Tačiau kas gi mums liks, jeigu viso to bus atsisakyta dabarties geopolitinio nesaugumo sąlygomis? Kuo beliks remtis norint išsaugoti lojalumą šaliai?
Šioje situacijoje matytina viena išeitis – inteligentams, kultūrininkams, valstybinės ir tautinės sąmonės dar nepraradusiems žmonėms burtis į bendraminčių, šiuolaikinių disidentų būrelius ir imtis atlikti nematomą, nedėkingą darbą gaivinant bei palaikant nacionalinę kultūrą ir priešintis jos ardymo tendencijoms, kaip kad būta XIX a. pab., prieš pat tautinio atgimimo pradžią, arba Sąjūdžio išvakarėse. Kad būtų galima be sąžinės graužimo ištarti: feci, quod potui, faciant meliora potentes.
