Nėra geresnio vaisto nuo provincialumo nei tarptautinės kelionės. Joms prilygsta tiktai gerų knygų skaitymas, keliaujant ne tik erdve, bet ir laiku. O naudingiausia viena derinti su kitu. Asmeninė patirtis – ribota, bet ji leidžia susidaryti autentiškesnį įspūdį. O kur lieka spragų, jas užpildo knyga.
Apsilankius užsieniuose pažintys su daugybe taikių ir draugiškų žmonių į šipulius traiško prietarus apie vieną ar kitą tautą ar šalį. Tikrą tautininką (nacionalistą) šios patirtys tiktai praturtins. Jis iš šių patirčių išeis dar tvirčiau įsitikinęs, kokia gili prasmė glūdi žmonijos įvairovėje. O kad žmonija liktų kuo įvairesnė, svarbu saugoti kiekvieną tautą, kalbą ir kultūrą, pripažįstant joms jų istorines erdves.
Rimtas tautininkas pasisako prieš masinę migraciją dėl to, kad jam rūpi išsaugoti kiekvienos tautos autentiką. Visai kas kita – agresyvūs nacionaliniai demagogai, demonizuojantys tautas, kultūras bei religijas, iš kurių tie migrantai kyla. Šiurpu ir šlykštu skaityti tekstus, kad migrantas, o ypač – musulmonas būtinai ateina deginti, žudyti ir prievartauti. Tokie apibendrinimai – tiek pat kvaili ir melagingi, kaip ir kosmopolitų pasakos, jog iš trečiojo pasaulio pas mus ateina vien geranoriški žmonės, kuriuos veja gyvenimo būtinybė.
Ne visi atvykėliai – medikai ir inžinieriai, o ir tarp šių pasitaiko visokių. Ne visi ir banditai. Dauguma jų – tiesiog paprasti žmonės, norintys geriau gyventi. Ar dora gvieštis gerovės, kurią savo darbu sukūrė kiti – atskiras klausimas. Migracijos problema Europoje yra reali, kaip ir kriminalinis šio proceso aspektas. Baisu kas kita – apibendrinimai, už kurių dingsta konkretus žmogus su savo unikaliu savybių rinkiniu.
Panaši problema buvo žydų spekuliantai, kultūriniai dekadentai ir komunistai Veimaro Respublikoje. Ne Šiklgruberis (Schicklgruber) išgalvojo atskirų žydų dalyvavimą destrukcinėse veiklose. Absurdas ir košmaras prasidėjo tada, kai šios problemos pretekstu pasmerkta visa žydų tauta, pradedant dorais darbininkais ir amatininkais, baigiant vaikais, kurių vienintelė „kaltė“ buvo žydiški genai. Šiandien nacizmas (išvirkščia nacionalizmo išraiška) atgimsta tiek antisemitizmo, tiek antiislamizmo pavidalais.
Ne taip seniai nacionaldemagogai socialiniuose tinkluose ūžė, kad jų šovinistines sąmokslo teorijas įrodė kažkoks tadžikas, Lietuvoje kažką išprievartavęs. „Matote, kokie tie musulmonai? O ką mes sakėme?“ Domintų statistika, kiek lietuvaičių per metus Lietuvoje išprievartauja etniniai lietuviai. Nekalbant jau apie tai, kad Lietuvoje musulmonai gyvena kelis šimtus metų, o pirmą jų prievartos aktą išvydome tik dabar.
Nacionaldemagogai žino, kad kilnius nacionalizmo idealus paprastai liaudžiai suvokti sunku. Užtai nacionalizmas supaprastinamas iki privačių instinktų ir interesų. Nori, kad tavo dukrą išprievartautų atvykėlis? Ne? Tai balsuok už mus, nes mes vieninteliai priešinamės masinei migracijai.
Nacionaldemagogams nusispjauti į tiesą ir dorą. Juos veda liguistas valdžios troškimas. Bet kokia kaina. Jie pasirengę meluoti, kurstyti žemiausias aistras, kad tik patektų į valdžią. Tai labai skiriasi nuo autentiško – Herderio (Herder) ir Madzinio (Mazzini) – nacionalizmo, kur tiesa ir dora buvo svarbiausia, o tapatybė – tik po to. Istoriškai nacionalizmas gimė kaip nuosekli humanizmo išdava. Svarbu žmogus, todėl svarbu tauta; svarbu tauta, todėl svarbu žmonija. Nacionaldemagogai išima tautą iš konteksto ir palieka ją be pagrindo.
Šalia apibendrinto atvykėlių nusikalstamumo šie politiniai manipuliatoriai baugina iššūkiais religinei tapatybei. Neva, Europos Sąjungoje draudžiamos Kalėdos, bijantis užgauti musulmonus. Ir vėl didžiausia problema – musulmonai. O tiesa ta, kad pačioje Sąjungos širdyje – Briuselyje – statomos kalėdinės prakartėlės ir skamba kalėdinės giesmės. Beje, net restoranuose, kuriuose darbuojasi azijiečiai. Neatmestina, kad kokioje nors savivaldybėje dogmatiški kairuoliai draudžia Kalėdas, bet tai nėra taisyklė.
Dar vienas aspektas, kurį suabsoliutina demagogai – kalba. Jiems mieliau klausytis vulgariausių blevyzgų sava kalba nei aukštosios kultūros išraiškų svetima kalba. Jiems svarbiau kalbos forma nei tai, kas ja sakoma. Žinoma, kalba yra svarbi tautinė ir pilietinė jungtis, vienas iš valstybės ramsčių, bet dvasingumas lieka dvasingumu, o padugnių kultūra liks padugnių kultūra, kad ir kokiomis kalbomis tai bebūtų išreikšta.
Nors nacionalizmas ir konservatizmas formavosi kaip dvi skirtingos intelektualinės tradicijos, jos labai greitai susijungė. XX a. I-oje pusėje dauguma nacionalistų lyderių buvo ir konservatoriai. Berką (Burke) ir Herderį (Herder) tobulai sujungė Čestertonas (Chesterton), o po to – ir Skrutonas (Scruton). Lietuvoje šią jungtį išreiškė Smetona, Vydūnas ir Maceina. Ši jungtis reiškia aukštesnį žmoniškumą per tautiškumą.
Šiandien Lietuvoje figūruoja kelios srovės, pretenduojančios į tautiškąją politinę nišą. Sėkmingiausia srovė – profesionalūs demagogai, apeliuojantys į žmonių baimes ir savimeilę, bet darantys tai meistriškai. Mažiau sėkminga srovė – rytinio užsienio agentai, kliedintys apie taiką su agresyviais kaimynais pasidavimo būdu. Nesėkmingiausia srovė – chamai, platinantys pornografinę pseudokultūrą, kad tik heteroseksualią. Nesireklamuojantis homoseksualas – visa galva aukščiau už tokius „tradicinių vertybių gynėjus“.
Nieko nuostabaus, kad dauguma lietuvių mato šiuos loginius prieštaravimus. Jie mieliau renkasi tautininkus ir konservatorius sisteminėse partijose nei paribio demagogus. Tauresni rinkėjai atmeta vulgarų populizmą, primityvesni – pretenzijas į aukštesnius idealus, kurie nėra liudijami asmeniniu pavyzdžiu. Politikas turi aiškiai apsibrėžti savo auditoriją, apeliuoti į tautą arba į liaudį, bet ne į abi iškart.
Populistiniai demagogai kurpia sąmokslo teorijas, jog visas pasaulis tik ir svajoja sunaikinti lietuvių tautą, tarsi ji už Lietuvos ribų kam nors būtų svarbi. Kita šių teorijų versija – kad pasaulio galingieji, tarp kurių daugumą vis dar sudaro baltieji, siekia sunaikinti baltąją rasę. Tiesa ta, kad Lietuvos vadovams į lietuvių tautą tiesiog nusispjauti, kaip ir pasaulio elitui – į baltąją rasę. Čia problema – abejingumas, ne priešiškumas.
Bet kurios tautos išnykimas – didis praradimas visai žmonijai. Užtai tikram tautininkui rūpi kiekviena pasaulio tauta, o pirmiausiai – savoji. Kas rūpi nacionaldemagogui? Valdžia. Tauta ar liaudis jam – tik laiptas, ant kurio pasilypėjęs jis gali pasiekti savo svajonę. Deja, šių metų rinkimuose tikri tautininkai dalyvavo pramaišiui su demagogais, o kalbant apie sistemines partijas – išvis kaip mažuma.
Dabar tautininkai turi ketverius metus iki kitų nacionalinių rinkimų. Laikas parodys, ar jie sugebės susitelkti, susijungti ir atsiriboti nuo demagoginių elementų, kompromituojančių tautinę idėją. Laiko tam užtenka. Ar užteks išminties, ryžto, tarpusavio supratimo ir principingumo? Pamatysime.
Autentiškas nacionalizmas stovi ant kilnių humanizmo pamatų. Čia per tautiškumą žengiama į žmoniškumą. Nacionalinis populizmas tautą naudoja kaip instrumentą. Susidarius palankioms sąlygoms nacionalinis populizmas lengvai virsta nacizmu. Taigi, nacionalizmui – taip, nacionaldemagogijai – ne.
