2025 m. rugpjūčio 15 d. pasklido žinia, jog Vytauto Radžvilo vadovaujama Nacionalinio susivienijimo vadovybė pašalino iš šios partijos jos vicepirmininką, Lietuvos Respublikos Seimo narį Vytautą Sinicą. Kiek leidžia spręsti šykštūs duomenys, vienas iš kaltinimų buvo siekimas perimti partiją.
Išvertus į teisinę kalbą, V. Sinicos kaltė – siekis sudalyvauti demokratiniuose partijos vadovybės rinkimuose teisėtame suvažiavime, kandidatuojant į partijos pirmininkus. Kas kitur būtų normali teisinė procedūra, V. Radžvilo ir jo šalininkų akyse tapo kriminalu. Pats V. Sinica šį valdybos sprendimą įvardijo niekiniu, nes jis prieštarauja aukštesnės institucijos – tarybos – sprendimui, ir vyko be etikos komisijos.
Ši istorija dvelkia déjà vu. 1997 m. Lietuvių tautininkų sąjunga, tuo metu turėjusi vienintelį Seimo narį – savo pirmininką Rimantą Smetoną – į jo vietą išsirinko pirmininku Vaidotą Antanaitį. Užsigavęs deputatas paliko Tautininkų sąjungą ir įkūrė Nacionaldemokratų partiją, kurią po kiek laiko taip pat paliko. Nei tautininkai, nei nacionaldemokratai nuo to laiko į Seimą savo vardu nepateko.
Šie atvejai ir panašūs, ir skiriasi. Abiem atvejais partija nusipjovė galvą, atsisakydama vienintelio parlamentinio mandato. Tik vienu atveju deputatas pašalintas iš pirmininkų, kitu atveju – iš narių. Be to, vienu atveju įvyko demokratinis sprendimas, kitu atveju kaip tik siekta demokratinio sprendimo išvengti.
Dar panašesni procesai Tautininkų sąjungoje vyko 2016–2017 m., kai iš sąjungos keliskart šalintas buvęs jos pirmininkas Julius Panka. Nors čia būta daug asmeninių ambicijų, o gal ir išorinių veiksnių, formalus pretekstas buvo konkuravimas su šia sąjunga kitame rinkimų sąraše. J. Panka turėjo savų šalininkų, iš kurių nė vienas nebuvo išmestas, o šios stovyklos kandidatas Gediminas Navaitis dalyvavo tarybos rinkimuose.
Lygiagrečiai grupavosi skirtingos frakcijos Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje. Prieita pato situacija, kai dėl susiskaldymo tapo neįmanoma surengti sąjungos suvažiavimo, ir organizacija mirė. Bet kad kas nors būtų šalinamas dėl siekio išlikti vadovybėje ar ją perimti demokratiniame procese, istorija nefiksuoja.
Paskutinis konfliktas dėl vadovybės rinkimų tautinėje stovykloje, kurį teko stebėti, vyko Tautos ir teisingumo sąjungoje, kurią sudarė susijungę centristai, tautininkai ir respublikonai. Pagal jungimosi sutartį pirmininką Petrą Gražulį rotacijos keliu turėjo pakeisti tautininkų atstovas. Suvažiavime, kuriame tai turėjo įvykti, nutarta sutartį nutraukti. Po to dėl šio sprendimo perbalsuota, bet tautininkų dauguma jau buvo palikę suvažiavimą ir iš tolesnės partinės veiklos pasitraukė.
Visgi net ir šiuo atveju apie kokį nors šalinimą iš partijos už ketinimą dalyvauti vadovybės rinkimuose kalbos nebuvo. Priešingai, partijos pirmininku perrinktas P. Gražulis siūlė tautininkus į vadovybę ir net į vicepirmininkų pareigas, tik suvažiavimas logiškai nusprendė nerinkti jau išėjusių delegatų. P. Gražulis, būdamas paprastas žmogus iš liaudies, parodė daugiau kilnumo nei aristokratiškasis filosofas V. Radžvilas.
Stebint profesoriaus kelią jau seniai buvo matyti skaldymo tendencija. Metų metus aiškinta, kad žmonės, dalyvaujantys partinėje bei rinkiminėje veikloje, yra arba kvailiai, arba niekšai, šia veikla įteisinantys nusikalstamą politinę sistemą, kurią įveikti galima tik visuomeniniu sąjūdžiu, veikiančiu iš apačios.
Nusprendus kurti savo partiją senojo kelio atsižadėta, bet neteko išgirsti nė žodžio atgailos. Priešingai, toliau žingsniuota melo ir veidmainystės keliu, šmeižiant ir juodinant giminingas partijas. Kulminacija buvo, kai centristai apkaltinti genderizmo ir migracijos rėmimu, kas visiškai prieštaravo tikrovei.
Tiesos dėlei būtina pabrėžti, jog V. Radžvilas šiame skaldymo ir manipuliacijų kelyje nebuvo vienišas. Jo naratyvą palaikė kolegos, kurių keliai vėliau išsiskyrė. Tai, ką dabar matome, yra nuosekli „aš arba niekas“ politikos išdava. Tapęs Seimo nariu ir populiarumu pralenkęs V. Radžvilą V. Sinica ištrūko iš jo kontrolės. Kilus grėsmei, kad suvažiavimas išrinks pirmininku V. Sinicą, griebtasi desperatiško žingsnio, galutinai smunkant į moralinį ir politinį dugną.
Panašu, kad nors ir kaip baigtųsi suvažiavimas, laukia ilgas teisinis procesas, aiškinantis, kuri vadovybė teisėta. Belieka palinkėti sėkmės tiems, kurie bent jau dabar lyg ir suvokia, jog reikia vienyti, o ne skaldyti. Nacionaliniame susivienijime yra puikių žmonių, nors šiandien jie – skirtingose stovyklose. Demokratija – toks procesas, kuriame kas nors laimi, o kas nors – pralaimi. Tegul laimi sveikas protas ir padorumas.
—tautininkų dauguma jau buvo palikę suvažiavimą ir iš tolesnės partinės veiklos pasitraukė.—
Pasitraukė iš suvažiavimo, bet ne iš partijos. Be to ne dauguma, o tik keliolika žmonių išėjo iš suvažiavimo (iš beveik 150 delegatų).
Kalbama apie tautininkų komandos daugumą. Formaliai liko partijoje, bet kas girdima apie jų veiklą partijos formate?
Visų pirma reikėtų sudaryti sąrašą, kas gi save dabar laiko tautininkais partijoje.
Nes dabar tai visiškai neaišku – partijoje nėra registruoti atskirai būtent tautininkai. O tų, kurie buvo vienu ar kitu metu Tautininkų sąjungos nariais nuo jos įkūrimo 1989 m., yra labai įvairių žmonių. Ir Songailos šalininkų jų tarpe vos keliolika (Tautos ir teisingumo sąjungoje dabar apie 7000 narių).
Tautininkų frakciją partijoje 2024 m. vasarą Vilniuje lyg ir bandė įsteigti Songaila su Gorodeckiu ir Vaiškūnu, bet taip ir neįsteigė.
Panašu, kad netgi 30 norinčiųjų (kiek reikia norint įsteigti frakciją pagal partijos Įstatus) jiems nepavyko surinkti, nors ir bandė… Kiek girdėjau, susirinko apie 16-17 žmonių – ir tai ne visi tą idėją palaikė.
Deja, partijos veikla šiuo metu yra gana gilioje stagnacijoje – po katastrofiškai pralaimėtų rinkimų į Seimą, kada potencialių partijos šalininkų balsus faktiškai susirinko „Nemuno aušra”.
Ir dabar tarp aktyviai kažką veikiančių nematau nei senųjų tautininkų (kurių yra vos kelios dešimtys), nei kitų partijos narių.
—-vyko Tautos ir teisingumo sąjungoje, kurią sudarė susijungę centristai, tautininkai ir respublikonai. Pagal jungimosi sutartį pirmininką Petrą Gražulį rotacijos keliu turėjo pakeisti tautininkų atstovas.—
Ta sutartis buvo pasirašyta dar tada, kada jungėsi centristai ir tautininkai, prieš krūvą metų. Tačiau jau gerokai vėliau prisijungė Petro Gražulio vadovaujamas judėjimas „Už Lietuvą, vyrai” ir dar kelios grupės, bei įstojo nemažai naujų narių. Jie gi apie tą sutartį net nebuvo girdėję ir jos nepasirašė.
Buvo paprašyta Songailos ir jo šalininkų tą sutartį parodyti, kad visi suvažiavimo nariai galėtų su ja susipažinti, nes absoliuti suvažiavimo delegatų dauguma apie ją net nebuvo girdėję – bet sutartis taip ir neatsirado (iki šiol)…
———————————
Bet svarbiausia kita – pagal Teisingumo ministerijos patvirtintus partijos Įstatus negalėjo būti jokios nedemokratinės automatinės pirmininko rotacijos.
Nes pagal Įstatus kiekvienas partijos narys galėjo pasiūlyti į partijos pirmininkus kitą narį arba save.
Suvažiavime taip ir buvo padaryta, pasiūlyti keli asmenys – beje, Songaila irgi buvo pasiūlytas, bet pamatęs, kad jį palaiko vos keliolika žmonių, pats atsisakė dalyvauti pirmininko rinkimuose. Jam pasiūlė būti pirmininko vienu iš pavaduotojų, bet jis vėl atsisakė. Ir tada jis bei keliolika jo šalininkų paliko suvažiavimą.
Po to Petrą Gražulį išrinko partijos pirmininku absoliučia suvažiavimo delegatų balsų dauguma, beveik vienbalsiai.
Ir tai buvo teisingas sprendimas – rinkimų į Europos parlamentą rezultatai tai parodė, Petrą Gražulį išrinko.
O štai Gintaras Songaila tikrai nebūtų buvęs išrinktas – tai buvo akivaizdu.
Ir dar – jei partijos pirmininko rinkimai būtų vykę pažeidžiant partijos Įstatus (neleidžiant kandidatuoti visiems norintiems – ko siekė Songailos šalininkai, reikalaudami kad Petras Gražulis ir kiti kandidatai nekandidatuotų rinkimuose), tai be jokios abejonės Teisingumo ministerija tokius rinkimus būtų paskelbusi neteisėtais. Ir partija nebūtų galėjusi dalyvauti Europos parlamento rinkimuose.
Panašu, kad būtent to ir siekė kai kurie partiją bandę suskaldyti asmenys…
Kęstuti, kalbate visai kaip Radžvilas 🙂 Sutartis yra teisinis dokumentas, kaip ir įstatai. O kalbos apie skaldymą ir piktybinę veiklą grynai atkartoja Radžvilo naratyvą. Kas būtų, jeigu būtų, labai ilga kalba. Gražulis išrinktas, nes už jį subalsavo Žemaitaičio rinkėjai, kurie jau kituose rinkimuose pasiskirstė į savo stovyklas ir TTS gavo riebų nulį. Nebesiginčykime dėl skirtingų sutarties atšaukimo interpretacijų. Vargu, ar bet kokia interpretacija gali paneigti faktą. Kaip ten bebūtų, Gražulis tikrai elgėsi padoriau nei dabar elgiasi Radžvilas.