Rusijos imperijos sukeltas karas prieš Ukrainą vykdomas ne tik raketomis ir tankais. Lygiagrečiai vyksta ilgalaikė ir sistemiška operacija Vakarų demokratijų viduje. Šios operacijos tikslas – pakirsti paramą Ukrainai, Europos Sąjungos ir NATO patikimumą, demobilizuoti Vakarų visuomenes, normalizuoti Rusijos imperiją ir jos agresiją. Šis kovos frontas ne visada tinkamai įvertinamas, bet jo padariniai gali būti lemtingi.
Įtakos mechanizmas: kaip kuriamas prorusiškas tinklas
Per pastaruosius dešimtmečius Maskva nuosekliai investavo į politinę įtaką užsienio šalyse. Naudojami vėl ir vėl tie patys instrumentai:
– Finansavimas ir priklausomybė dėl skolų, kreditai partijoms ir gretutinėms struktūroms, kontraktai su valstybinėmis rusiškomis korporacijomis, lobistiniai sandoriai;
– Ideologinis suartėjimas – parama ultradešiniosioms ir ultrakairiosioms jėgoms, euroskepticizmas, antiamerikietiški ir antiukrainietiški naratyvai;
– Korupcija ir interesų konfliktai – apmokamos pozicijos rusiškose kompanijose, vaidmenys jose po pasitraukimo iš valstybinių postų;
– Informacinės operacijos – Maskvos tezių retransliavimas per žiniasklaidą, socialinius tinklus ir iš parlamentinių tribūnų.
Ši infrastruktūra kuriama metų metus, kas paaiškina jos tvarumą net ir prasidėjus kruvinam karui prieš Ukrainą.
Dokumentuoti pavyzdžiai
Vokietija. Energetinės priklausomybės politika (Nord Stream 1/2). Vykdoma per aukštus valdininkus, užtikrinant jiems pareigybes su „Gazpromu“ susijusiose struktūrose. Pasekmės – strateginis Europos Sąjungos pažeidžiamumas ir Rusijos karinės mašinos finansavimas.
Lygiagrečiai vykdoma įtaka per „Alternatyvos Vokietijai“ partiją, sistemiškai pasisakančią prieš sankcijas Rusijai, ginklų tiekimą Ukrainai ir už „taikos derybas“ pagal Maskvos sąlygas. Partijos atstovai lanko okupuotas teritorijas, taip teisindami Rusijos vykdomą Ukrainos žemių aneksiją.
Prancūzija. Nacionalinis susivienijimas gauna kreditus iš rusiškų bankų, sistemiškai pasisako prieš sankcijas Rusijai ir karinę paramą Ukrainai, kalba net apie Vakarų „provokacijas“, kartodamas Kremliaus versijas.
Italija. „Lygos“ partija palaiko dokumentuotus kontaktus su rusų atstovais finansiniu klausimu, partijos linija – prieš sankcijas ir už „Realpolitik“ santykius su Maskva.
Austrija. Laisvės partija sudaro oficialią bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino partija „Vieningoji Rusija“, priešinasi sankcijoms, dalyvauja stebėtojų statusu Rusijos okupuotų žemių pseudoreferendumuose.
Čekija ir kitos Vidurio Europos šalys. Populistiniai ir euroskeptiški lyderiai, pradedant Tomijum Okamura, vykdo kampaniją prieš pagalbą Ukrainai, siekia diskredituoti ukrainiečių pabėgėlius, tiražuoja naratyvus apie „vidinį konfliktą“ Ukrainoje.
Rytų Europa: kova valstybių viduje
Rytų Europa neturėtų guostis iliuzijomis. Rusijos įtaka nėra nei alternatyvi nuomonė, nei politinis pliuralizmas. Tai – priešiškos valstybės-agresorės veiklos forma, veiklos, kuri jau atvedė prie karo, okupacijos ir masinių žudymų. Šalys, patyrusios sovietinę okupaciją, suvokia vidinio sabotažo kainą geriau nei bet kas kitas.
Maskva veikia pagal patikrintą schemą: nėra būtina sumušti priešo kariuomenę, jei galima paralyžiuoti šalį iš vidaus. Politikai, blokuojantys pagalbą Ukrainai, sabotuojantys sankcijas ir teisinantys Rusijos imperiją, faktiškai vykdo agresorės užnugario funkcijas.
Politikai kaip ginklas
Rytų Europoje prorusiški politikai:
– Ardo pasitikėjimą Europos Sąjunga ir NATO;
– Platina teiginius apie „neutralumą“, naudingą išskirtinai Rusijai;
– Diskredituoja ukrainiečių pasipriešinimą;
– Apeliuoja į visuomenės nuovargį dėl karo.
Tai nėra abstrakčios diskusijos. Kiekvienas uždelstas sprendimas Ukrainos atžvilgiu – tai papildomi žuvusieji fronte ir naujos sumaišties bangos regione. Rusų įtaka neturi būti laikoma leistina demokratinio spektro dalimi. Bendradarbiavimas su valstybe-agresore – tai dalyvavimo kare forma. Arba Rytų Europa imsis griežto apsivalymo šiandien, arba vėl taps mūšio lauku.
Šių politikų veikla turi tokius išmatuojamus poveikius:
– Delsimas teikti karinę paramą arba net jos blokavimas;
– Sankcijų silpninimas arba išimčių taikymas;
– Visuomenės demoralizavimas, skleidžiant teiginius apie „nuovargį nuo karo“;
– Rusijos nusikaltimų įteisinimas per „neutralumo“ kalbas.
Paralelės su Ukraina
Ukrainos patirtis rodo, kad sabotažas iš vidaus ir korupcija, esant išorinei įtakai, daro ne ką mažesnę žalą nei tiesioginiai kariniai veiksmai. Infiltracija į teisėtvarkos, teisėsaugos, ekonomikos struktūras naudojama, blokuojant sprendimus, pakertant mobilizaciją, net pasitikėjimą pačia Ukrainos valstybe.
Įrodymų standartai ir ribos
Svarbu pabrėžti:
– Ne kiekvienas Ukrainos kritikas veikia kaip sąmoningas Kremliaus agentas;
– Išvados privalo būti grindžiamos įrodymais – finansiniais ryšiais, naratyvų koordinavimu, veiksmais, sutampančiais su Rusijos imperijos interesais;
– Būtini nepriklausomi tyrimai, parlamentinė kontrolė, teisinės procedūros.
Politinė valia kaip esminis veiksnys
Nei spectarnybos, nei sankcijos nėra efektyvios be politinės valios. Demokratijos turi užtektinai sanitarinių priemonių – tai:
– Partijų finansavimo skaidrumas;
– Įstatymai, apibrėžiantys interesų konfliktą;
– Baudžiamoji atsakomybė už nuslėptą užsienio įtaką;
– Draudimas užimti pareigas asmenims, sąmoningai bendradarbiaujantiems su agresoriais.
Rusijos imperijos karas su Ukraina – tai karas su europine saugumo sistema ir demokratine tvarka. Politikai, savo veiksmais padedantys Rusijos imperijai, veikia prieš savo pačių tautas ir valstybes. Jų patraukimas iš politinio lauko įstatymų rėmuose – tai ne represijos, o demokratijos gynyba.
Nesuvokus šio fakto ir be sisteminio politinės erdvės valymo Vakarai pralaimės vidiniame fronte, net jeigu skintų pergales išoriniame.
