Vadimas Petrovas, gimęs 1983 m. Labguvoje (Poleske), aktyvus visuomenės veikėjas ir politikas, yra Baltijos respublikonų partijos koordinatorius. Ši partija siekia Karaliaučiaus srityje įsteigti ketvirtąją Baltijos respubliką, kuri, atsiskyrusi nuo Rusijos, įsijungtų į bendrą Europos ekonominę erdvę.
V. Petrovas atsiuntė „Atodangoms“ išskirtinį interviu, kurį siūlome skaitytojams, norintiems daugiau sužinoti apie šio krašto žmones ir jų tikslus. Interviu autorius – Kurtas Klausas.
Padėtis regione
– Kaip pakito ekonominė padėtis, gyvenimo lygis, pajamos ir kainos Jūsų krašte per pastaruosius kelerius metus, ypač – prasidėjus karui?
– Pradėti reiktų nuo Krymo aneksijos 2014 m. Tada nuo europinių sankcijų pirmiausiai nukentėjo mūsų kraštas – Europos anklavas. Įvesti ribojimai, visu pajėgumu pradėję veikti nuo 2022 m. vasario 24-osios, po atviro karinio Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Mūsų kraštui sankcijos smogė šimtu procentų – tai susiję su tranzitu. Dabar mes beveik visiškai izoliuoti.
Šiuo metu viskas gabenama keltais, o senasis oro maršrutas, kuriuo leista skraidyti rusiškiems lėktuvams, perkeltas virš Baltijos jūros link Sankt Peterburgo. Už visa tai moka mūsų krašto gyventojai, keltai kainuoja brangiai. Kuras pas mus – brangesnis nei Rusijoje, nors turime savos naftos. Federaliniam centrui patogu laikyti gintaro kraštą militarine zona, grasinant Europai ir pirmiausiai – Baltijos valstybėms.
Nafta čia nėra perdirbama – tiesiog nėra atitinkamos gamyklos. Dėl sankcijų brangsta ir kuras, ir visi kiti produktai, ekonomika čia nėra plėtojama, mes labiausiai kenčiame nuo sankcijų.
– Kokiose ūkio šakose galima stebėti augimą, o kokiose – nuosmukį?
– Nuosmukis vyksta visose srityse. Transporto kompanijoms čia veikti tiesiog nėra pelninga. Tarkime, ištisais kartais pabrango automobilių draudimas – „žalioji korta“, nes Europos Sąjunga pakeitė kriterijus. Verslui nėra prasmės šiame krašte dirbti Rusijai, nes keltai – brangūs, o eilės – didžiulės. Daugelis verslų užsidarė, ypač – smulkiųjų verslų. Aišku, formaliai egzistuoja „ypatingoji ekonominė zona“, bet ten dirba kompanijos, ištikimos Kremliaus režimui. Jos ir dotacijas gauna.
Anksčiau laisvoji zona išties veikė – ją, beje, pasiūlė mūsų partija, kai jai dar vadovavo Sergejus Pasko, ties tuo dirbo ir pirmasis krašto gubernatorius Jurijus Matočkinas. Dabar čia dirba Kremliaus kompanijos, o laisvam verslui, ypač – smulkiajam, čia nėra ką veikti.
– Kaip kinta gyventojų užimtumo rodikliai?
– Auga bedarbystė. Sulig karo pradžia apribotas prekinis tranzitas, nukentėjo laivų statybos sektorius, metalo, statybinių medžiagų pramonė. O daugiausiai mūsų žmonių dirbo būtent statybos sektoriuje. Čia daugybė kompanijų užsidarė. Nepelninga išlaikyti darbuotojų, kuriems nėra, ką statyti.
– Išeitų, kad regiono gyventojams tenka jį palikti, ieškantis darbo kitur?
– Taip. Pirmą vietą pas mus užėmė statybos sektorius, po to – transportas ir tiekimas. Čia dirbo daugybė žmonių. Dabar jie liko be darbo, nes daugelis kompanijų užsidarė. Jos persiorientavo į Rusiją. Tiesa, kai kas vis dar dirba lietuvių ir lenkų įmonėse.
– Kiek glaudūs ekonominiai ryšiai su Vokietija? Ar yra prielaidų kraštui prisijungti prie Vokietijos?
– Mūsų kraštas Vokietijai nereikalingas. Jis terūpi atskiriems vokiečiams, kurių giminės čia palaidoti. Pati Vokietija atsisakė Rytų Prūsijos po Antrojo pasaulinio karo – tiek mūsų krašto, tiek tų žemių, kurios liko Lietuvai ar atiteko Lenkijai. Visgi europiečiai suvokia šio krašto svarbą. Lenkija kurį laiką netgi teikė pasienio gyventojams korteles, lengvinusias judėjimą per sieną. Lietuva taip pat svarstė šį variantą, bet viską pakeitė karas, pakirtęs bet kokį pasitikėjimą Rusija bei rusais.
Kalbant apie ryšius su Vokietija, vyko kultūriniai mainai, bendradarbiavimas tarp universitetų. Būta ir bendrų ekologinių projektų, daugiausiai susijusių su Baltijos jūra. Bet daugiau tokių ryšių būta su Lietuva, Lenkija, net su Švedija nei su Vokietija. Prasidėjus karui daugelis ryšių nutrūko. Nors didelė dalis krašto gyventojų smerkia agresiją prieš Ukrainą, beje, antra pagal skaičių mūsų tautinė grupė – ukrainiečiai. Iki karo iš mūsų krašto dusyk per savaitę vykdavo autobusas per Lenkiją į Ukrainą. Ryšiai buvo glaudūs.
– Dabartinė krašto vadovybė visiškai kontroliuojama Maskvos?
– Taip, ji tiksliai vykdo Maskvos nurodymus ir čia tikrai nėra nieko gero. Maskvai mes – tiktai karinis placdarmas. Mus vadina dotaciniu regionu, bet mes turime tiek gintaro, tiek naftos, tik į tai nėra investicijų. Iš mūsų mokesčių į federalinį biudžetą regionui grįžta vos 30 procentų, tai – tikras socialinis genocidas.
– O kaip vietinis elitas – ar jame vyrauja vietiniai veikėjai, ar paskirti iš centro?
– Gubernatorius, kaip Maskvos statytinis, atsivežė čia ir savo komandą. Bet esama ir vietinių, užimančių postus vietiniame parlamente. Bet ten ta pati „tvarka“, kaip visoje Rusijoje: tik pasakyk ką nors prieš, ir jau nieko daugiau nebepasakysi. Dažnai valdininkai čia turi ir savo verslus, nors tai prieštarauja įstatymui. Turėjome gubernatorių, plėtojusį ryšius su Lenkija, jį tiesiog tyliai pašalino.
Maskvoje bijomasi regionalizmo, o mūsų atveju tai net vadinama „germanizacija“. Nors jokios germanizacijos čia nėra, tiesiog daugybė gyventojų trokšta permainų regione, jie tiesiog pervargo nuo Maskvos beprotybės: tai karas, tai grobimai, tai dar kas nors panašaus. Žmonės nori geros kaimynystės su Lietuva, Lenkija, Europos Sąjunga. Kam mums tie nuolatiniai konfliktai?
Jei – sergėk, Dieve – išties prasidėtų konfliktas tarp Rusijos ir NATO, jis pirmiausiai kirstų mūsų kraštui. NATO ne grasintų sutriuškinti mus per tris dienas, o būtent tai ir padarytų per tris dienas.
– Kokiu mastu vietiniai gyventojai gali daryti įtaką regiono valdžios politikai?
– Tam tikrų galimybių yra. Tarkime, 2010 m. Maskva nušalino gubernatorių Georgijų Bosą po savaitę trukusių vietinių žmonių protestų, siekusių iki 10 tūkstančių žmonių. Tad mūsų ramus, mažas regionas turi savyje sprogstamojo potencialo. Neaišku, kada įvyks sprogimas, bet jis – tikrai įmanomas.
– Kokia čia jėgos struktūrų įtaka?
– Įtaka – didžiulė, jos kontroliuoja daugelį procesų. Yra žinių, kad net gintaro verslas – jų valdžioje. Čia viskas pagrįsta korupcija. Ypač baiminamasi regionalistų ir pasisakančių prieš karą. Sekami net socialiniai tinklai. Nors persekiojimai vyksta visoje Rusijoje, mūsų krašte jie ypač gausūs.
– O kokia korporacijų įtaka?
– Didelės įtakos turi „Rostech“, valdanti gintaro kombinatą. Ji planingai tiekia gintarą užsieniui, kaip žaliavą, dėl ko vietiniam verslui praktiškai nėra galimybės jo įsigyti. Šiai korporacijai pavaldi ir laivų statybos gamykla. Nėra normalių rinkos sąlygų. Pardavinėjamos žaliavos užuot dirbus su jomis.
– Kiek regiono išteklių kontroliuoja vietinė valdžia?
– Viską šimtu procentų kontroliuoja Maskva. Visas regiono biudžetas teka į Maskvą, po to iš ten grįžta trupiniai. Po to dar vietiniai valdininkai kažkiek išvagia. Nors tai vyksta ir kituose regionuose. Jei mūsų kraštui būtų leista bendradarbiauti su Europa, jis puikiausiai išsilaikytų pats, be jokių dotacijų.
Nepriklausomybės siekis
– Ar stiprus krašto nepriklausomybės siekis?
– Nemažai gyventojų įbauginta FSB, policijos, prokuratūros. Tarkime, aš turėjau tinkle „Vkontakte“ išteklių „Kenigsbergo regionalizmas“, kur buvo iki keturių tūkstančių pasirašiusiųjų. Dabar mūsų partija turi „Telegram“ kanalą „Kenigsbergas Baltijos Respublika“. 2024 m. Rusijos Teisingumo ministerija mūsų partiją priskyrė ekstremistams, o Aukščiausiasis teismas – teroristams.
Žmonės, norintys geros kaimynystės, mūsų krašte sudaro daugumą. Protestų kultūra čia turi gilias šaknis, jų lygis čia buvo itin aukštas. Bet propaganda daro savo, šiek tiek įtakos turi sovietinė mąstysena, nors mūsų krašte jos mažiau nei daugelyje kitų Rusijos provincijų. Komunistų naratyvai čia nėra populiarūs.
– O ar esama organizuoto judėjimo?
– Na, kokios gi organizuotos struktūros gali veikti Rusijos valdomose teritorijose? Užtenka žengti žingsnį šia linkme, ir būsi supakuotas. Ypač jei prabilsi apie kurio nors krašto atsiskyrimą. Kai mūsų partija dar tiktai kūrėsi, ji kalbėjo tik apie ypatingą krašto statusą, be atsiskyrimo nuo Rusijos, bet apie respubliką, autonomiją, glaudesnius ryšius su Europa. Mūsų lyderis Sergejus Pasko tikėjosi tikros federacijos, bet paaiškėjo, kad jokios federacijos Rusijoje nėra, tiktai nepribaigta sovietinė imperija.
Laikui bėgant mes tai suvokėme, suvokė ir daugelis kitų. Permainų nori daugelis. Mūsų kraštas visada žvelgė į Europą.
– Bet ar gali šis kraštas gyventi be Rusijos?
– Mums naudingesnis sambūvis su europine erdve. Rusija nuo mūsų toli, pernelyg daug sienų reikia kirsti. Sąveikauti su Rusija nėra jokios prasmės, o va su Europa, ypač – su Lietuva ir Lenkija, naudinga ir mums, ir joms. O ir mąstysena mūsų gyventojai skiriasi nuo Rusijos piliečių.
Kai Rusijos ekonomika žlugs ir regionuose žmonėms ims trūkti maisto, atsiskyrimo procesas – realus. Juk taip žlugo ir Sovietų Sąjunga, mažai, kas to tikėjosi. Panašiai gali nutikti ir Rusijai.
Aš tikiu Ukrainos pergale. Imperializmas įgriso daugeliui. Adekvatūs žmonės mūsų krašte viską puikiai supranta, tik dar nėra pasirengę imti į rankas ginklų. Didžiumą karinio kontingento čia sudaro atvykėliai. Šios jėgos gali būti mestos prieš sukilusius vietinius žmones. O kur dar Rosgvardija…
– Kokį vaidmenį čia galėtų vaidinti šiandieninis regiono elitas?
– Kol kas jame nėra įprasta kalbėti apie regionalizmą. Bet, jei procesas prasidėtų, dalis elito galėtų į jį įsijungti. Pirmiausiai – smulkaus ir vidutinio verslo atstovai.
Neatmestina, kad kilus judėjimui už suverenitetą daugelis tiesiog persidažytų, sakydami: čia Maskva mus vertė elgtis vienaip ar kitaip, mes čia niekuo dėti. Bet mes kaip partija to nepakęsime. Mes žinome visus niekšus, kurie bruka imperinius naratyvus, palaiko agresiją prieš Ukrainą, skiria šiai agresijai mūsų pinigus. Jeigu jie ir pradės kalbėti kitaip, tai dar nereiškia, kad jų kas nors klausysis.
– Kaip vertinate suverenitetų parado galimybes Rusijoje ir kas, be karinio sutriuškinimo, galėtų tai įkvėpti?
– Civilizuotas pasaulis turi suvokti, kad Sovietų Sąjunga ne iki galo sugriuvo. Nėra jokios federacijos, viskam vadovauja centro statytiniai, persekiojami kitaminčiai. Jei Vakarai norės racionalizuoti šią erdvę, jie turės prisiimti lyderystę. Kol kas daugelis Vakaruose galvoja, kad užteks pakeisti valdžią, atvesti į ją kokį nors Chodorkovskį, bet tai nieko neišspręstų. Imperiją galima nugalėti tik ją išformuojant.
Svarbiausias klausimas Vakarams – kur dėti Rusijos branduolinį ginklą? Bet juk subyrėjus Sovietų Sąjungai jis iš respublikų dingo. Tai įmanoma pakartoti. Suprantama, kad Vakaruose kol kas baiminamasi Rusijos virsmo į post-Rusijos erdvę, bet tai – vienintelis problemos sprendimas.
– Jei regionas atsiskirs nuo Rusijos, kaip matote jo politinę ateitį?
– Tai būtų parlamentinė respublika europinėje erdvėje. Nebūtinai Europos Sąjungoje – čia ilgas ir sudėtingas procesas. Kalbame apie bendrą prekybos, verslo, gamtosaugos erdvę.
Mums nereikalingi nei komunistai, nei imperialistai, bet ir persekioti jų nereikia. Tegul rengia savo renginius, lankstosi savo stabams. Mes pasirengę priimti dalinę Europos Sąjungos jurisdikciją, demilitarizuoti kraštą mainais į ketvirtosios Baltijos respublikos pripažinimą. Anksčiau kalbėjome apie respubliką Rusijos sudėtyje, dabar – apie nepriklausomybę. Ją gavę, spręsime savo vidaus problemas.
Karas ir jo pasekmės
– Kaip Jūsų krašto žmonės žiūri į karą ir ką pasirengę dėl jo iškęsti?
– Kaip ir visur, esama įvairių nuomonių. Daugelis suvokia, kad taip, kaip Rusija, elgtis negalima, kad egzistuoja tarptautinė teisė, juolab kad užpulta Ukraina, kurioje daugybė krašto gyventojų turi giminių. Masė žmonių dėl šio karo tiesiog emigravo. Taip, bėgama ne tik dėl prastos ekonominės padėties, bet ir dėl karo beprotybės. Kuo šalyje daugiau problemų, tuo daugiau žmonių galvoja: kam mums visa tai?
Ypač neigiamai į karą žiūri verslas. Išskyrus, aišku, stambųjį verslą, mintantį iš Kremliaus ėdžių. Nemažai žmonių pasirengę palaikyti Baltijos respublikonus, kai tik ateis laikas. Jie supranta, kad šis karas veda kraštą į visišką izoliaciją ir atskiria mus nuo bet kokios civilizacijos.
– Kokių pasekmių krašte turėjo ligšiolinė mobilizacija ir ko laukti ateityje?
– Iš pradžių siekta didžiuosiuose miestuose nieko neliesti. Šaukė mažų miestelių ir kaimų gyventojus. Iš jų daug kas jau žuvo. Bet ne visi ten – čionykščiai: būta daug kontraktininkų, tarnavusių pas mus. Visgi mobilizacija palietė daugelį. Atsisakančių dalyvauti karo veiksmuose skaičiumi mūsų regionas – Rusijos regionų-lyderių penketuke.
Aišku viena: nebus vyrų, nebus ir kam dirbti. Užtai Kremlius išrado Ruso kortą, tikėdamasis prisivilioti prorusiškus gyventojus iš Vokietijos ir Baltijos šalių. Tokios priemonės tik patvirtina žuvusiųjų mastą.
Kuo labiau Maskva engia ir naikina krašto gyventojus, tuo daugiau jų suvokia, kad laikas kažką keisti. Aiškėja, kad šis kraštas Rusijai reikalingas tiktai kaip karinis placdarmas, be jokių kitų perspektyvų.
Žinoma, režimas persekioja karo priešininkus. Igorį Baryšnikovą iš Tilžės pasodino už „feikus“ internete, jo mama tada sirgo, o proceso metu – mirė. Ją režimas nužudė. Visa, kas kalbama internete, sekama. Ir mūsų krašte gal net labiau nei kitur. Maskva puikiai supranta: kai tik Vakarai pradės palaikyti žmones, siekiančius permainų, Rusija šias teritorijas praras.
