I. Kodėl konservatizmas?
Daugelis patriotų, užklausti, kokios ideologijos reikia užtikrintai Lietuvos ateičiai, sako: užtenka patriotizmo. Kitiems pakanka nacionalizmo. Tretiems raktinis žodis – tautiškumas, o ketvirtiems – demokratija. Ar tikrai bet kuris iš šių viešojo gyvenimo principų gali išspręsti būties problemas?
Patriotizmo sąvoka turi dvi reikšmes. Tai – arba ištikimybė valstybei, arba meilė kraštui. Teritorinis patriotas gali būti lojalus ir svetimai valstybei – tokių gimtojo krašto mylėtojų užteko ir sovietų laikais. Institucinis patriotas lojalus politinei struktūrai, koks bebūtų jos turinys. Bet ar Lietuvos valstybė turėtų prasmę be lietuviško turinio? Jei Lietuva pirmiausiai nėra lietuvių tautos valstybė, jos teritoriją gali administruoti bet kas. Gal net rūpestingiau ir profesionaliau.
Tautiškumas apskritai nėra politinis principas. Tai – kultūrinis principas. Daugelis Klaipėdos krašto lietuvininkų tarpukariu buvo labai tautiški ir lietuviški kultūriniu požiūriu, bet tik saujelė jų buvo politiniai tautininkai, kalbant tarptautiškai – nacionalistai. Kitiems puikiai tiko derinys: kultūriškai – lietuvininkas, politiškai – vokietis.
Nacionalizmas yra politinis principas, kad konkrečios valstybės pagrindas yra konkreti tauta. Ir kad tauta savo istorinėje tėvynėje – aukščiausias suverenas. Viskas. Apie tai, kokiomis dorybėmis ši tauta turėtų gyventi, kokie idealai ją vestų į priekį, nėra jokios kalbos. Nacionalistas gali būti ir liberalas, kaip daugelis Tautų pavasario laikų nacionalistų, ir konservatorius, kokie dominavo XX a. I-oje pusėje, ir net radikalus leftistas, kaip daugelyje išsivaduoti siekiančių tautų XXI a. pradžioje.
Pagaliau, demokratija apskritai tėra procedūra, kaip valstybėje priimami politiniai sprendimai. Šiame formaliame principe nėra jokio kelrodžio, kokius konkrečiai sprendimus derėtų priimti, kurie iš jų logiškai ir moraliai teisingiausi, ir kurie iš jų tautai bei valstybei suteiktų optimalias perspektyvas.
Jei kalbame apie idealus, patikimiausias sąjungininkas nacionalizmui atrodo konservatizmas. Tai – ideologija žmonėms, kuriems moralė – šio pasaulio dimensija, skirtingai nei pragmatikams. Kurie žmogaus asmenį regi tautiniame ir bendražmogiškame kontekste, be to – kuriems moraliniai principai yra universalūs žmonijos ar bent kultūrinės bendruomenės mastu, skirtingai nei liberalams. Ir kuriems idealusis pasaulis – aukščiau materialiojo, priešingai nei mano tiek liberalai, tiek ir socialistai.
Konservatizmas ir nacionalizmas gali gyvuoti ir dažnai gyvuoja vienas be kito. Bet Lietuva kūrėsi kaip tautinė valstybė ir tiktai kaip tokia turi prasmę. Tad čia politinės bendruomenės tapatumas – o būtent tapatumas, šalia doros, yra vienas kertinių konservatizmo principų – tiesiogiai susijęs su etnine tauta, kaip šios politinės bendruomenės branduoliu. Tad mūsų atveju konservatizmas be nacionalizmo nėra pilnas, o nacionalizmas be konservatizmo nėra tikras.
Nacionalizmas čia – konservatizmo sandas. Ir labai svarbus sandas. Šiuolaikinių škotų, valų ar katalonų nacionalizmas, grindžiamas leftistiniu visų pavergtųjų (ar „pavergtųjų“) solidarumu, pradedant vietine tauta ir baigiant pasaulio klajūnais ar lytiniais deviantais, vietinę tautą veda į degradaciją ir niveliaciją. Tai – šios dienos nacionalizmas. Be ilgalaikių perspektyvų. Tik dora tauta, sauganti savo tapatumą ir suverenumą, gali būti gyvybinga. Todėl nacionalizmui reikalingas konservatizmas.
Nacionalizmas konservatizmui, savo ruožtu, reikalingas kaip saugomos kultūrinės bendruomenės įkūnijimas. Kiekviena tauta nešasi su savimi savo kultūrą. Jei vieną tautą jos gyvenamoje vietoje keis kita, pastaroji atsineš svetimą kultūrą. Ji gali būti vertinga bendražmogiškąja prasme, bet vietinė kultūra bus sunaikinta. Galbūt atneštinė kultūra bus konservatyvi, bet tai bus jau kitos bendruomenės konservatizmas. Žmogaus dvasia egzistuoja ne vakuume ar abstrakčiame kosmose. Ji gyvena kūne.
II. Koks konservatizmas?
Jei kalbėsime apie konservatizmo sampratas, jos dažniausiai apibrėžiamos per santykį su laiku. Maiklas Oukšotas (Michael Oakeshott) konservatizmą apibūdino kaip „dabartizmą“ – konservatorius esą labiau vertina tai, kas apčiuopiama čia ir dabar, nei tai, kas abstraktu ar tolima. Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) konservatizmą orientavo į praeitį. Entonis O‘Hyras (Anthony O‘Hear) konservatizmą vadino užmirštu keliu pirmyn.
Nuo pat konservatizmo tėvo Edmundo Berko (Edmund Burke) laikų įžvelgiama konservatorių pagarba istorijai. Kas tikrai jungia skirtingus įvairių konservatorių autorių akcentus laiko tėkmėje, tai istorija kaip vientisa linija. Vientisa ne žmonijos kontekste – priešingai, konservatoriams būdingas požiūris, kad kiekviena idėja, kiekviena bendruomenė ir kultūra turi savo istorijos liniją, bet vientisa laiko atžvilgiu: praeitis, dabartis ir ateitis suvokiamos kaip viena tęstinė visuma.
Iš skirtingų konservatizmo tradicijų lietuviškasis konservatizmas gali pasisemti skirtingų idėjų. Iš E. Berko – sveiko elitiškumo, tiek, kiek elitas ir liaudis susiję abipusio solidarumo ryšiais. Iš Žozefo de Mestro (Joseph de Maistre) – sveiko nacionalizmo, kai žmogus pirmiau suvokiamas kaip konkrečios tautos ir kultūros atstovas, užuot apibendrinus jį bendražmogiškomis abstrakcijomis. Iš Irvingo Kristolo (Irving Kristol) – pagarbos religijų įvairovei.
Neužmirštinos ir vietinės, lietuviškos konservatyvios tradicijos. Antanas Smetona lieka iškiliu pavyzdžiu jau minėtais religinės įvairovės, sveiko aristokratiškumo, taip pat – iš apačios į viršų nukreiptos savivaldos sistemos principais. Antanas Maceina – organiškos visuomenės ir socialinio solidarumo akcentais. Vilhelmas Storosta-Vydūnas – pagarba giliausiai etninei savasčiai ir jos paveldui.
Iš daugelio konservatyvių autorių darbų galima išskirti penkis bruožus, leidžiančius kalbėti apie daugmaž bendrą konservatizmo aksiologiją. Tai – dvasingumas, dorybės, istorijos vientisumas, organiška visuomenė ir socialinė hierarchija.
Dvasingumas pirmiausiai siejamas su religija, bet jis gali būti suvokiamas ir sekuliarioje kalboje, kalbant apie kultūrą – tiek aukštosios, tiek liaudiškosios, o bendrai – tautiškosios kultūros prasme. Dorybė čia yra ne tik ethos, bet ir arete – moralinių savybių ir gebėjimų konkrečiai veiklai visuma. Istorijos vientisumas, kaip jau minėta, reiškia jos tęstinumą, regint savo tautą kaip gyvųjų, mirusiųjų ir dar gimsiančiųjų bendruomenę.
Organiška visuomenė reiškia gyvą visuomenę. Tai nėra mechanizmas, vertinamas tik funkciniais principais, bet organizmas, kuriame kiekvienas segmentas yra gyvas, o jį praradus skauda visiems. Organo veiklos efektyvumas tėra antrinis principas, šis organas vertingas pats savaime. Be to, organiška visuomenė yra savotiška grandinė, kurioje tarp asmens ir visuomenės glūdi daugybė tarpinių bendrijų. Būtent tarpinės bendrijos saugo tiek nuo egocentriško individualizmo, tiek nuo totalitarizmo grėsmių.
Pagaliau, socialinė hierarchija – tai hierarchija intelektualiniu ir moraliniu pagrindu. Pagal šį modelį aukščiausieji sluoksniai vaidina švietėjų, mokytojų ir vadovų vaidmenį, kartu tarnaudami kaip pavyzdys, į kurį visi protiškai įgalūs asmenys iš kitų sluoksnių gali lygiuotis ir savo darbu, pastangomis, jį pasiekti. Skirtingai nei paveldimoje aristokratijoje, sveikoje hierarchijoje socialinė padėtis gali keistis, priklausomai nuo intelektualinio, socialinio, kultūrinio ir politinio darbo indėlio bei rezultato.
Konservatizmas, kaip ir nacionalizmas – imli pasaulėžiūra. Jis gali įtraukti ir kitų ideologijų elementus. Socialinis solidarumas, dažnai identifikuojamas priešingoje politinio spektro pusėje nei konservatizmas, puikiai gali būti integruotas į konservatyvių dorybių sąrašą. Tai parodė jau Bendžaminas Dizraelis (Benjamin Disraeli), Karlas Liugeris (Karl Lueger) ir Antonijas Salazaras (António Salazar).
Nėra esminių prieštarų ir tarp konservatizmo bei ekologinės atsakomybės. Ypač lietuviams nuo seno buvo būdinga pagarba gamtai: šia prasme esame tarsi Europos indėnai. Lietuviškasis Žaliųjų judėjimas taipogi kūrėsi veikiau kaip dešinysis nei kaip kairysis, priešingai nei daugelis Europos žaliųjų partijų. O šiandien daugelis konservatyviųjų politikų Vakaruose jau priima ir gyvūnų gerovės idealus.
III. Iš kur konservatizmas?
Šiandien konservatyviai mąstantys visuomenės veikėjai išsibarstę po daugelį partijų bei organizacijų. Nuo Tėvynės sąjungos, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Demokratų sąjungos vardan Lietuvos iki Nacionalinio susivienijimo, Tautos ir teisingumo sąjungos, Krikščionių sąjungos. Atskirų konservatyviai mąstančių asmenų esama netgi tarp liberalų ir socialdemokratų.
Kol kas tikimybė, kad visi Lietuvos konservatoriai susitelks į vieną branduolį, arti nulio. Vieni renkasi mažiau konservatyvias, bet efektyvias partijas, kitų motyvus vienytis užgožia smulkios asmeninės ar grupinės ambicijos, treti yra konservatoriai veikiau intuityviame nei racionaliame lygyje arba tiesiog yra konservatyvesni partinio nei idėjinio lojalumo atžvilgiu, tad lieka savose partijose, kokios jos bebūtų.
Užtai kol kas labiau tikėtina konservatoriams susiburti intelektualinėje nei partinėje erdvėje. Bendras konservatyvios žiniasklaidos tinklas gali sukurti tai, ką Amerikoje matė I. Kristolas: ten konservatizmas – veikiau masinis judėjimas nei viena partija ar dar blogiau – tos partijos frakcija. Sukūrus tokį tinklą būtų galima, visų pirma, aptarti, kokio konservatizmo reikia Lietuvai, o tada tartis dėl bendro veiksmo platformos. Galbūt tai ilgainiui vestų ir link partinės konsolidacijos. Bet pradėti reikia nuo minties.
