Neretai Lietuvą, kaip anksčiau, taip ir šiandien, drebina šūkis: „Lietuva – lietuviams!“ Kažkodėl šį visiškai natūralų pareiškimą lydi triukšmas. Jausmingi reportažai primena tekstus iš beprotnamio.
Norite pasakyti, kad Lietuva skirta ne lietuviams? Tada kam gi? Tuo labiau kad Lietuva iš esmės yra tautinė valstybė, tad būtų keista ją lyginti su tokiomis imperijomis kaip Rusija, kurioje – daugybė atskirų tautinių subjektų, kaip Čečėnija, Buriatija, Dagestanas. Tokiose šalyse neįmanoma kalbėti apie vieningą tautą, nes daugybė tautų čia turi savo išskirtines kultūras, religijas, minties būdus ir istorinės raidos kelius.
Čia prieiname prie klausimo: jeigu Lietuva – ne lietuviams, ką gi jiems įsakysite daryti? Ar siekiai užginčyti aptariamą šūkį nėra legalus būdas išstumti vietinę lietuvių tautą? Ką gi norėtumėte čia matyti vietoje lietuvių? Nebekalbant apie tai, kad tektų keisti valstybės pavadinimą.
Manote, utriruoju? Visai ne. Nes čia apskritai nėra pokalbio objekto. Nes tie, kurie mano, kad Lietuva – ne lietuviams, netiesiogiai siekia pažeisti lietuvių tautos teises. Tuo metu, kai skelbiantieji šūkį apie Lietuvą lietuviams nesako nė žodžio prieš kitas tautas, viso labo teigdami savo teisę gyventi šalyje, už kurią kovojo ir žuvo jų protėviai.
Pabrėžtina, jog tie, kurių protėviai daugelį šimtmečių kūrė šios šalies kultūrą ir narsiai kovojo už jos Nepriklausomybę, liedami savo kraują, turi teisę ir toliau gyventi pagal tokią tvarką, prie kurios priprato, užuot taikęsi prie tų, kuriems ta tvarka – svetima, ir kurie norėtų čia įvesti kažką kito.
Lietuvai nėra reikalo panašėti į Vakarų Europos šalis, kurios seniai tapo savo tolerancijos aukomis, leisdamos savo žemėse viešpatauti svetimoms kultūroms. Vietiniai gyventojai čia jau nėra savo tėvų ir protėvių žemių šeimininkai, prarastas pats jų namų pamatas. Tuo metu, kai Rytų tautos tvirtai laikosi savo tvarkos ir jokiu būdu neleistų europiečiams primesti savosios.
Tad kodėl Europos tautos negali pakovoti už save? Juk kalbame apie patį tautos išgyvenimą. Nėra ir negali būti nieko blogo siekyje išsaugoti savo tautinę tapatybę ir unikalią kultūrą. Priešingai, naujo Babilono statyba visame pasaulyje veda į chaosą, kurį ilgainiui keis totalitarizmas ir – kas žino? – gal net rytietiška despotija.
Tik išsaugodami unikalų skirtingų tautų mikropasaulį turime nuostabią kultūrų mozaiką. Be mėginimų perdirbti planetą pagal kažkieno skonį.
Ne viena valstybė, išgyvenusi nacionalinę krizę, pasuko charakteringu keliu. Pavyzdžiui, Turkija, teikdama užsieniečiams pasus, nuo to momento juos laiko turkais, reikalaudama besąlygiško patriotizmo. Kitas klausimas, kiek tai įgyvendinama.
Bet Lietuvoje tokių problemų nėra. Kol jos nėra sukurtos dirbtinai. Lietuviai turi teisę ir net pareigą kovoti už savo galimybę išgyventi kaip tautai. Svetima kultūra neturi viešpatauti vietinei. Juolab jei šalis vadina save demokratine, kur viešpatauja tautos valia, tai tauta ir turi spręsti, pagal kokias taisykles jai gyventi, kiek ir kokių užsieniečių įsileisti, kokiomis teisėmis ir iš kur. Taip turi būti.
Visgi dera užduoti klausimą: ar visi lietuviai pasirengę kovoti už save ir savo žemę? Ar kai kuriems Lietuva – tik patogi vieta gyventi, o kilus problemai ši šalis be skrupulų bus iškeista į ką nors tinkamesnio?
Sprendžiant iš to, kad kai kuriems trukdo lietuvių tautos gyvenimas savo pačios teritorijoje, šie žmonės nėra pasirengę ne tik mirti už savo protėvių žemę, bet ir kovoti už orų savo tautos gyvenimą. Už jos teisę būti savimi. Iš čia kyla anekdotinis susierzinimas ir apgailėtinas lemenimas apie kažin kokį nacizmą.
Nes jie mano, kad Lietuva – ne lietuviams. Kaip įsakysite tai vadinti?
