Šiais metais teko stebėti komediją, kai homoseksualus kritikuojantis politikas ir juos palaikantis muzikantas teismo rūmuose aiškino vienas kitam, ką tas kitas išties galvoja. Politikas teigė, jog „lytines mažumas“ galima palaikyti tik dėl finansinio išskaičiavimo. Muzikantas su ašaromis akyse klausė: ar taip sunku suprasti, kad tai galima daryti iš idėjos? Ir čia pat pats tarė: jūs negalvojate taip, kaip kalbate.
Jaunajam menininkui – tai buvo Mantas Meškerys – atrodo, jog bet kokia kita pozicija nei kairysis liberalizmas tiesiog nėra įmanoma. Ją galima tik vaidinti, prisitraukiant sau šalininkų. Vargu, ar jautrusis jaunuolis uždavė sau klausimą: iš kur tie šalininkai, jeigu alternatyvi pozicija realiai nėra egzistuojanti?
Palikime ramybėje spontanišką vaikiną ir žvilgtelkime, ką mums kalba liberalų vedliai. Ogi tą patį. Tiek Eugenijus Gentvilas, tiek Aušrinė Armonaitė rinkimų debatuose tvirtina, kad jų oponentai dirbtinai piešia baubus gyvenimo įgūdžių programos, civilinės sąjungos įstatymo ir panašių projektų kontekste. Šie baubai pasitarnauja bukų žmonių telkimui: ačiū Dievui, šįsyk bent jau „bukiams“ leista turėti kitokias pažiūras.
Ironiška, kad E. Gentvilas, intelektu, inteligencija ir dialogo kultūros supratimu būdamas visu ūgiu aukščiau už A. Armonaitę, leidžiasi į jos plokštumą. Abu šie liberalų atstovai unisonu gieda, kad kitokios nei liberalios pažiūros gali būti tik imituojamos ir naudojamos kaip instrumentai telkti politinį kapitalą. O jeigu kas ir gali nuoširdžiai laikytis tokių pažiūrų, tai tik bukas elektoratas, kuriuo manipuliuojantys apgavikai.
Tokie teiginiai skatina įžvelgti autoprojekciją. Panašu, kad liberalai priskiria oponentams savo pačių savybes. O būtent – instrumentines vertybių deklaracijas, primityviai ieškant sau politinės nišos. O jei taip – didelė tikimybė, jog Lietuvą užgrobus Vladimirui Putinui ar islamo radikalams būtent liberalai greičiausiai iškeistų dabartines vertybes į kitas, teikiančias galios pozicijas naujomis sąlygomis.
Pabūkime subtilesni. Tarkime, jog tarp liberalų esama skirtingų žmonių: vieni jų yra ciniški pragmatikai, o kiti nuoširdžiai tiki tuo, ką kalba. Greičiausiai taip ir yra. Tada stebina, kad kalbama apie dialogo kultūrą, neigiant patį dialogo partnerio egzistavimą. Kad akcentuojamas kritinis mąstymas, o kritinis paties liberalizmo vertinimas atmetamas. Kritikuoti leidžiama tiktai konservatyvias vertybes, o liberalizmo kritika baudžiama įstatymu. Kas tai? Ar tik ne Frankfurto mokyklos „pozityvioji diskriminacija“?
Liberalizmas atrodytų didžiausia ir natūraliausia opozicija totalitarizmui. Bet taip nėra. Antanas Maceina taikliai rašė, jog liberalizmas – tai socializmo tėvas ir komunizmo senelis. Liberalizme užkoduota slinktis į totalitarizmą per žmogaus prigimties, esmės, poreikių ir teisių apibendrinimą. Viena vertus liberalai ant pjedestalo kelia individą, kita vertus preziumuoja, kad visi individai giliausiu lygmeniu yra vienodi.
Atmetus tautų, šeimų, religinių bendrijų ir socialinių klasių tapatumus ir siekius individas lieka nuogas. Ir tuščias iš vidaus, nes iš tiesų jo turinį ir sudaro itin sudėtinga bendresnių tapatumų visuma. Individualumas glūdi santykių savitume, nes kiekvienas individas savaip dėlioja santykius su aplinka.
Konservatyvioje pasaulėžiūroje išpažįstama individo ir bendruomenės dialektika. Liberalizmas ir socializmas šiuos du žmogiškumo dėmenis išskaido ir supriešina. Žinoma, čia reiktų skirti oficialius partijų pavadinimus nuo realiai atstovaujamų ideologijų. Šiandieninėje Europos, o ir Lietuvos politinėje sistemoje vyrauja liberaliai socialistinės partijos, o konservatizmas atstovaujamas opozicijoje. Liberalizmas taikomas išrinktosioms grupėms, visiems kitiems – socializmas, įpareigojant juos solidarumui su išrinktaisiais.
Dievas davė žmogui dvi ausis ir tik vieną liežuvį. Idant žmogus pirmiau išmoktų klausytis, o tik po to – kalbėti. Kunigas, vienuolis ir psichologas Arūnas Peškaitis pastebi, kad liberalams reikia mokytis diskusijos. Jie įsivaizduoja aprėpsią žmogiškąją įvairovę individo, laisvės, žmogaus teisių ir tolerancijos sąvokomis. O tuo pat metu palieka už barjero žymią visuomenės dalį, kuriai rūpi dora, tiesa, kolektyvinis tapatumas ir kitos sąvokos, liberalų praleidžiamos pro akis. O ir liberalų akcentuojamas sąvokas ji suvokia kitaip.
Taigi, visiems – ir liberalams, ir socialistams, ir net konservatoriams – reikia suprasti, kad pasaulis ir pats žmogus – gerokai sudėtingesnis nei jį pateikia bet kuri ideologija. Visos ideologijos yra fragmentiškos ir apima tik vieną ar kelis būties aspektus. Reikalingas platus dialogas, net polilogas. Ar esame pasirengę prieš kalbėdami vieni kitus išklausyti? O gal manome, kad mūsų pasaulėžiūra – vienintelė įmanoma?
