Profesorius Vytautas Landsbergis – viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Ir viena prieštaringiausių. Lojalus sovietinis pilietis, vėliau – vienas iš Sąjūdžio bei Atgimimo vadų, kurį laiką – ir vyriausiasis vadas, o ilgainiui – vienas labiausiai poliarizuojančių politikų.
Jam nėra abejingų. Jį arba myli iki dievinimo, arba širsti iki demonizavimo. Ir viena, ir kita perdedama. Sąjūdyje buvo ne ką mažiau ryškių asmenybių, o gal net ryškesnių. Vieni jų pelnytai įeis į tautos panteoną – kaip Romualdas Ozolas, Justinas Marcinkevičius, Bronislovas Genzelis ir Kazimieras Uoka, kiti, deja, bus prisimenami kaip persivertėliai – Vytautas Petkevičius, Kazimira Prunskienė, Zigmas Vaišvila.
V. Landsbergio nuodėmės taip pat perdedamos, kaip ir nuopelnai. Lietuvai siekiant Nepriklausomybės natūraliai teko persiorientuoti į Vakarų rinkas, tad Rytų rinkos užsidarė. Didelė dalis Lietuvos ūkio šakų tapo bergždžios ir sunyko. Socialistinė kolchozų sistema taip pat turėjo būti panaikinta, išlaisvinant žemės ūkio potencialą. Visgi daug ką buvo galima daryti ir išmintingiau, ir geranoriškiau.
Lietuviai okupacinėje imperijoje savo darbštumu sukūrė didžiulę infrastruktūrą, kurią paveldėjo išsivadavusi Lietuvos Respublika. Taip, dalis šios infrastruktūros prarado ūkinę prasmę. Visgi būta įmonių, kurios galėjo teikti valstybei ir tautai bendrą pelną. Ignalinos elektrinė, „Mažeikių nafta“, „Telekomas“, laivynas, bankai. Visa tai sunaikinta be jokios naudos Lietuvos ūkiui. Net karikatūrinamą kolchozų problemą buvo galima spręsti kooperacijos, o ne „prichvatizacijos“ keliu, kaip ir pramonėje.
Nesiimsime aiškintis, kokie „atkatai“ nubyrėjo į Lietuvos įmones išparceliavusių politikų kišenes. Apie tai turėtų rašyti teisininkai, pasitelkę akivaizdžius įrodymus. Politologiškai tik tikėtina, kad šie sprendimai vyko ne be naudos sau, nors galimai dalis tai dariusių politikų naiviai tikėjosi, kad gilesnė integracija į Vakarus padarys Lietuvą saugesnę nuo vis agresyvėjančios Rusijos.
V. Landsbergis – anaiptol ne vienintelis įtakingas politikas, palaikęs „prichvatizaciją“. Ne mažiau „nusipelnė“ jo įpėdiniai, o taip pat – ir varžovai. Deja, profesorius paklojo bėgius, kuriais patogiai važiavo kiti. Neteko girdėti, kad jis būtų stipriai prieštaravęs tolesniam Lietuvos išgrobstymui. Taigi, nei jis vienas Lietuvą kūrė, nei vienas ją griovė. Ir viena, ir kita yra mitai, kaitinantys aistras, bet ne protą.
Jei kalbėsime apie vertybinę politiką, V. Landsbergiui maža lygių pagal radikalias pozicijų permainas. Ne taip seniai jis su savo kolegomis gynė tautinę valstybę, prigimtinę šeimą, siekė pažaboti amoralumo apraiškas žiniasklaidoje. Dabar jo pozicija visais šiais klausimais – kardinaliai priešinga. Vis gilesnė integracija į supranacionalines struktūras, atsivėrimas genderinei revoliucijai ir hedonistinei masinei kultūrai. Nors pats profesorius jau mažai, ką veikia šiuolaikinėje politikoje, bet akivaizdžiai ją laimina.
Ciniškiausias landsberginės politikos žingsnis – KGB darbuotojų ir agentų biografijų įslaptinimas. Tai daro politinė stovykla, aršiausiai ir ilgiausiai telkusi naivius patriotus, gąsdindama juos sovietais bei Rusija. Nebelieka abejonių, kad už to slypi šios stovyklos atstovų sąsajos su šiomis agentūromis.
Tarptautinėje politikoje taip pat – „feilas“ po „feilo“. Kai Čečėnijos Respublika Ičkerija paskelbė Nepriklausomybę ir ją de facto pripažino pati imperinė Rusija, tereikėjo Lietuvos pripažinimo de jure. Čečėnija galėjo būti pirmoji kregždė Rusijos griuvimo procese, kaip Lietuva – Sovietų Sąjungos erozijoje. Kremliaus despotijos problema galėjo būti išspręsta kartą ir visiems laikams. Nesiryžta. O dabar daroma visa, kad į Rusijos glėbį galutinai grįžtų Baltarusija, atimant jos režimui bet kokias laviravimo galimybes.
Visgi Lietuva šiandien – saugesnė nei daugelis posovietinių valstybių. Ją saugo NATO skydas. Ukraina – pavyzdys, kas būtų laukę Baltijos valstybių, jei šios būtų vėlavusios stoti į NATO. Ir čia yra daugelio politikų, tarp jų – ir V. Landsbergio nuopelnas. Integracija į Europos Sąjungą – prieštaringesnis procesas, kuriam reiktų atskiros apžvalgos. Gal ir būtų galima pakęsti narystę Europos Sąjungoje, jei tai liktų suverenių valstybių sąjunga ir jos pagrindu liktų istorinės Europos tautos. Bet taip nėra.
Sunku apibrėžti, kas yra Landsbergio Lietuva. Panašu, kad tai nėra lietuvių valstybė. Ir apskritai klausimas – ar jos galutinė perspektyva yra valstybė, ar tiktai provincija. Kuo giliau į Europą, kad tik toliau nuo Rusijos? Kažin, ar labai įkvepiantis motyvas. Neiginys Lietuvos politikoje – aiškus, o kur teiginys?
Dar sunkiau svarstyti, kokia galėjo būti Ozolo ar Marcinkevičiaus Lietuva. Tai – svarstymai iš serijos „kas būtų, jeigu būtų“. Bet žinant šių Sąjūdžio įkvėpėjų tekstus ir veiklą jau laisvoje Lietuvoje panašu, kad lietuvis čia būtų saugesnis, oresnis ir laimingesnis.
Kaip ten bebūtų, gyvename Landsbergio Lietuvoje. Gerai tai ar blogai, kitas klausimas. Visi, kurie mename Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją kaip savo gyvenimo dramas ir šiose dramose buvome vienoje barikadų pusėje su profesoriumi, esame Landsbergio vaikai. Nepriklausomai nuo to, ar to norime, ar ne. Esame tokie, kokius mus sukūrėte, profesoriau. Su Jūsų dorybėmis ir su Jūsų ydomis.
Esame drąsūs, kai matome bent kokią pergalės perspektyvą. Ir prisitaikantys, kai jos akiratyje nėra. Savanaudžiai ir savimylos, kai mus smerkia ir žemina, bet pasirengę rizikuoti net gyvybe, kai jaučiame palaikymą. Pavydūs ir kerštingi, bet gebantys ir pajuokauti, o kartais – ir tarti artimui kai ką gražaus. Kai esame geros nuotaikos ar manome, kad artimas to nusipelnė. Mėgstame demonstruoti savo pranašumą prieš kaimyną, kuris mažiau pasiekė, nors tai gali būti visai ne jo kaltė, bet aplinkybių išdava.
Kartais mąstome kosminėmis kategorijomis, o kartais mūsų interesų laukas susitraukia iki tvartelio. Vertiname savo nuomonę, net jeigu ji – pasiskolinta. Manome, kad žodis vertingas ne tuo, kas juo ištarta, o tuo, kas jį tarė. Linkstame skirstyti žmones į savus ir svetimus, užmiršdami esmingesnę skirtį tarp gėrio ir blogio. Svajojame visą save atiduoti tautai ir keikiame tautą, kai ji pasirenka kitaip nei norėtųsi mums.
Esame Landsbergio vaikai. Tik mumyse viso to – mažiau. Mokinys retai būna didesnis už mokytoją. Bet mokinys gali pasirinkti kitą mokytoją arba ryžtis mokytis pats. Gal jau atėjo laikas tam ryžtis ir mums.
Šio straipsnio pavadinimas leistų tikėtis ir anūko aptarimo. Bet ar apie jį yra, ką kalbėti? Nepotizmo pavyzdžių ir vidutinybių Lietuvoje pilnos pakampės. Gabrielius nei geresnis, nei blogesnis už daugelį jų.
Tad mūsų karta savo ainiams perduos istoriją tik apie vieną Landsbergį. Sudėtingą asmenybę. Stiprią ir silpną, tamsią ir šviesią, pasišventusią ir susitelkusią į save. Stulbinančią savo didybe. Ir savo smulkumu. O gal tiesiog žmogišką. Be aureolės ir be ragų.
Patiko: „V. Landsbergis – anaiptol ne vienintelis įtakingas politikas, palaikęs „prichvatizaciją“. Ne mažiau „nusipelnė“ jo įpėdiniai, o taip pat – ir varžovai. Deja, profesorius paklojo bėgius, kuriais patogiai važiavo kiti. Neteko girdėti, kad jis būtų stipriai prieštaravęs tolesniam Lietuvos išgrobstymui. Taigi, nei jis vienas Lietuvą kūrė, nei vienas ją griovė. Ir viena, ir kita yra mitai, kaitinantys aistras, bet ne protą.
Jei kalbėsime apie vertybinę politiką, V. Landsbergiui maža lygių pagal radikalias pozicijų permainas. Ne taip seniai jis su savo kolegomis gynė tautinę valstybę, prigimtinę šeimą, siekė pažaboti amoralumo apraiškas žiniasklaidoje. Dabar jo pozicija visais šiais klausimais – kardinaliai priešinga. Vis gilesnė integracija į supranacionalines struktūras, atsivėrimas genderinei revoliucijai ir hedonistinei masinei kultūrai. Nors pats profesorius jau mažai, ką veikia šiuolaikinėje politikoje, bet akivaizdžiai ją laimina.
Ciniškiausias landsberginės politikos žingsnis – KGB darbuotojų ir agentų biografijų įslaptinimas. Tai daro politinė stovykla, aršiausiai ir ilgiausiai telkusi naivius patriotus, gąsdindama juos sovietais bei Rusija. Nebelieka abejonių, kad už to slypi šios stovyklos atstovų sąsajos su šiomis agentūromis.”. Ačiū