Krikščionybės radikalumas
Kažkada, kai stažavausi Belgijoje, draugės nusivedė į mišias Lioveno mieste, kuris yra šiaurinėje šalies dalyje, Flandrijoje. Pamaldos vyko olandiškai, o aš mokėjau tik prancūzų kalbą, tad šios mišios man buvo lyg paukščių skambesys, nesupratau nieko, išskyrus vieną vienintelę pamokslo frazę. Ta frazė skambėjo taip: Christus is een radicaal. Kristus yra radikalas…
Prisimenu, kad, nors tuomet dar nebuvau didelė krikščionė, mane tai sukrėtė. Šiandien pasakymas, kad kažkas yra radikalas, veikiausiai skamba dar žiauriau, nei skambėjo tuomet, prieš daugelį metų. Galbūt mes galime sakyti, kad Kristus yra radikalas, bet mes jokiu būdu nesame. Bet, jeigu mes sekame Kristų kaip krikščionys, tai kažkuria prasme gal irgi turėtume būti radikalais?..
Apie kokį radikalumą čia kalbame? Kaip žinome, viešoje erdvėje ir oficialioje žiniasklaidoje tas terminas dažniausiai vartojamas paniekinama prasme, tyčiojantis iš oponentų, vadinant juos radikalais, marginalais, populistais… Žodžiu, tai yra kažkas blogo. Bet ar iš tikrųjų taip?..
Pats krikščionio gyvenimo būdas, santykis su pasauliu, santykis su kitais žmonėmis, pats jo atsivertimas, kuris yra žmogaus valios, jo troškimo ir Dievo malonės susitikimas, juk yra, ar bent turėtų būti, radikalus. Netgi galima tai būtų pavadinti egzistenciniu kūliavirsčiu, kai tu į savo pasaulio centrą pastatai nebe savo Aš, o Dievą.
Šitaip suprantamas radikalumas mus išveda į labai įdomią diskusiją: jeigu krikščionys kažkada buvo (ir galbūt – tebėra) radikalai, tai kokie tuomet yra mūsų oponentai, tie kiti žmonės, atstovaujantys ideologijoms, apie kurias dabar kalbėsime?
Viena jų – kraštutinė kairė – vadinta įvairiai: ir socializmu, ir komunizmu, ir bolševizmu (Rusijoje). Kita vertus, turime liberalizmą, kuris Vakaruose, o vis labiau – ir visame pasaulyje, įgauna šiuolaikines, neoliberalias formas. Kitas klausimas, kiek neoliberalizmas yra klasikinio liberalizmo tęsinys ir išpildymas, o kiek tai yra kažkas naujo, lyginant su klasikiniu liberalizmu? Ir kiek tame yra radikalumo? Ir kai susiduria šitie du ar trys radikalumai, kas tuomet įvyksta?
Pradėkime nuo to, kad mes ant įsivaizduojamos šachmatų lentos turime tris skirtingas figūras: krikščionybę, komunizmą ir (neo)liberalizmą. Kokie gali būti jų tarpusavio santykiai, jeigu krikščionybė yra religija, o minėtosios politinės srovės – ideologijos? Lyg ir galima sakyti, kad tai yra skirtingų kategorijų žaidėjai. Kur glūdi šių ideologijų skirtumai ir bendrumai santykyje su religija?
Žodis religija atliepia vidinę žmogaus patirtį, kai jis atsisuka į Dievą. Lotyniškas ligio reiškia surišimą, žmogaus ir Dievo su(si)kabinimą. Bet čia ypatingai įdomiai nuskamba tas re. Lotyniškai re reiškia pasikartojimą, yra daug terminų su šiuo priešdėliu. Bet kas gi pasikartoja šiuo atveju? Jeigu žmogus pirmą kartą sutinka Dievą, tarkim, štai įvyko atsivertimas, tad koks čia gali būti re, jeigu tai jam visiškai nauja, negirdėta ir anksčiau nepatirta tikrovė?
Tačiau įdomiausia, kad atsivertimo metu žmogus dažniausiai ne sužino, atranda, pažįsta Dievą, bet Jį iš vidaus, iš širdies gelmių atpažįsta. Vadinasi yra tas re, yra kažkas mūsų prigimtyje, mūsų būties šaknyje, kas atsiliepia, atsišaukia į Kažką, ką tu širdyje jau kažkada anksčiau pažinojai. Ir dėl to kad tu Jį atpažįsti, tu Jį pamilsti.
Ideologija yra visai kas kita. Tai, be jokios abejonės, taip pat tikėjimas, tai šiuo atveju tai ją vienija su religija. Nes ideologijos visų pirma reikalauja jomis tikėti. Ir kartais net labai įsakmiai reikalauja, netgi imasi smurto, kad priverstų pripažinti ir viešai išpažinti jų skleidžiamas tiesas. Tad kur tas fundamentalus skirtumas tarp religijos ir ideologijų, kad ir kokiu pavidalu jos reikštųsi?
Ideologijoms, kurios yra modernios epochos, XIX–XX amžiaus fenomenas, ypač kai jos reiškiasi XXI amžiuje, įgydamos naujus pavidalus, būdinga tai, ką galima būtų pavadinti suklastota viltimi.
Ideologijos kaip suklastota viltis
Kas yra ta suklastota viltis? Tiek ideologija, tiek ir religija atliepia fundamentalų žmogaus troškimą būti laimingam. Tačiau atliepia skirtingai. Komunizmas ir neoliberalizmas gimsta, formuojasi, įsigali ir pradeda diktuoti vertybines madas sekdami didžiąja Apšvietos programa, kad žmogus savo išlaisvinto ir ištobulinto proto padedamas geba pats atrasti tikrąją Tiesą ir kad savo darbo pastangomis jis gali būti pajėgus sukurti geresnę, tobulesnę visuomenę.
Bet kodėl viltis to pasiekti vien žmogaus jėgomis yra suklastota? Todėl, kad tai iš esmės neįmanoma dėl pažeistos, nuodėmingos žmogaus prigimties. Mes, patyrę gyvenimą sovietmečiu, galime tai paliudyti asmeniškai, prisiminę, kad komunizmo idėjos buvo labai gražios, iš tiesų įkvėpusios daugelį žmonių. Jie jomis nuoširdžiai tikėjo ir aukojosi dėl šių gražių dalykų, dėl geresnės ateities, dėl savo vaikų labo, dėl klestinčios, laimingos, pertekliaus visuomenės. Tačiau šios viltys, deja, žlugo.
Ir štai šiandieninė viltis, kuri vėlgi mums siūloma: kad būsite laimingi. Komunizmo idėjos nešėjai skelbė, kad tu galbūt jau nebepasieksi tos laimės, tačiau turi dabar stengtis, dirbti, kovoti, atiduoti visas jėgas, aukotis vardan tos geresnės visuomenės, paaukoti visą save (beje, tai labai gražus su krikščionybe susijęs momentas). Nes ji ateis vėliau, ir tavo vaikai, anūkai, proanūkiai tikrai ją patirs.
Neoliberalizmas, kuriam dominuojant mes šiandien gyvename, ta dabarties ideologija, teigia: štai, laimė jau yra šiandien, jau yra dabar ir tu tiesiog turi pasistengti, kad ją pasiektum. Iš esmės skelbiama, kad kiekvienas, pasistengęs, gali tai padaryti.
Ir abiem atvejais mes galiausiai patiriame, kad tai yra suklastota viltis, ir kad tai yra melas. Apie komunizmą jau išsiaiškinome. Istorija parodė, kad ta utopija, ta graži viltis, kuri buvo puoselėjama daugelio žmonių širdyse, kad pavyks sukurti nuostabią lygių, laisvų ir gerų žmonių visuomenę, neišsipildė, žlugo tiesiog mūsų akyse. Nes šią kilnią svajonę bandant įgyvendinti, ji kažkodėl pavirto savo pačios priešingybe – vergovės, melo ir prievartos karalyste.
Kai Žaliasis tiltas dar turėjo skulptūras, jeigu pamenate tą didžiulį triukšmą ir daugybę diskusijų dėl to – griauti jas, ar negriauti, tai keletas menininkų po tuo tiltu buvo pakabinę grandinę, kuri išliko iki šiol, net ir skulptūras pašalinus. Ir mano supratimu, skulptūros kartu su grandine būtų buvę idealus sprendimas šitoje situacijoje.
Jeigu tilto viršus, fasadinė pusė, mums rodė utopinę sovietinės, idealiai laimingos, visuomenės viziją su jaunais ir gražiais darbininkais, pasiaukojančiai dirbančiais dėl šviesios žmonijos ateities, tai po tiltu pakabinta grandinė atskleidė tai, kas gi iš tiesų slypėjo už šito gražaus fasado – vergovę.
Komunistinė utopija galiausiai žlugo, nors kai kur – Šiaurės Korėjoje ar Kinijoje – ji ir toliau įgyvendinama, kad ir su tam tikromis vietinėmis modifikacijomis bei specifika. Ten žmogaus pavergimo, jo smegenų išplovimo, manipuliavimo masėmis ir valdymo mechanizmai vis dar tobulinami. Bet šios ideologijos postulatas, kad laimė bus pasiekta ateityje, iš esmės buvo futuristinis vaizdinys.
Mes čia galime pastebėti tam tikrą ryšį su krikščioniškąja tradicija, kurioje Dangiškojo Rojaus pažadas irgi yra anapus mūsų gyvenamojo horizonto. Komunizmas tik iškreiptai, suvulgarindamas ir sekuliarizavęs, perteikia šią idėją, ką ne vienas mąstytojas, pradedant Nikolajumi Berdiajevu, yra seniai pastebėjęs ir aptaręs. Skirtumas tas, kad krikščionybėje kalbama apie Rojų kaip apie esantį anapus šio materialiojo pasaulio, o komunistinėje utopijoje kalbama apie galimybę sukurti rojų žemėje, vien tik žmogaus pastangomis, atmetus Dievą.
Jeigu jau prisiminėme Berdiajevą, kuris vienas pirmųjų komunizme pastebėjo krikščionybės atšvaitų, tai ir pats žodis komunizmas mus nukreipia link žodžio, krikščionybėje laikomu vienu svarbiausių. Tai komunija – vienybė. Tik klausimas kas čia su kuo susivienija? Šiuo atveju žmonės su žmonėmis, vardan to geresnio rytojaus.
Pasakojama, kad žymus italų režisierius Pjeras Paolas Pasolinis (Pier Paolo Pasolini), kuris buvo įsitikinęs komunistas, kažkada, įstrigęs viešbutyje tarp dviejų skrydžių ir neturėdamas ką veikti, susirado vienintelę kambaryje buvusią knygą – Bibliją – ir susidomėjęs ją perskaitė. Ir sukūrė filmą „Evangelija pagal Matą“. Įdomiausia, kad jis visą biblinę istoriją perteikė kaip komunistas, Jėzų pavaizdavo kaip pirmąjį komunistą, o pirmuosius krikščionis, Jėzaus sekėjus, – pirmąja komuna.
Tai įdomi Biblijos interpretacija, bet mes matome, kad iš esmės šioje ideologijoje atsisakoma ryšio su Anapusybe, ir žmogus sau prisiima galią, viltį ir tikėjimą, kad jis pats, savo jėgomis ir pastangomis bus pajėgus sukurti tobulą rojų čia, žemėje. Na, o kartais, jei žmogus bando daryti Dievo darbus savo rankomis, ir apie tai irgi perspėja senosios sakmės, kad ir Prometėjo mitas, visa tai galiausiai baigiasi blogai.
Kaip žinome, antroji šitos utopijos pusė yra distopija, kai rojaus statyba netikėtai pavirsta gulagu – sistema, kurioje žmonės paverčiami vergais, fiziškai ir moraliai suluošinami. Idealas, pirminis siekis buvo labai gražus – išlaisvinti žmones, o atsitinka kažkas visai priešingo…
Bet, jeigu pasižiūrėtume į šiandieninį neoliberalizmą, pastebėtume, kad jo laimės lūkesčiai ir pažadas nukreipti ne į kažkada ateisiančią ateitį, bet į dabartį. Tu jau dabar gali būti laimingas – skelbia jis. Bet laimingas kaip, kokiu būdu? Vartodamas ir kaupdamas turtą. Taigi laimė vėlgi, kaip ir komunizmo atveju, yra apibrėžiama šiapusybe.
Nenuostabu, kad abi šitos ideologijos atsisako Dievo, Jį atmeta. Tiktai komunizmas tai darė atvirai ir agresyviai, žiauriomis priemonėmis, persekiodamas tikinčiuosius, griaudamas bažnyčias ir cerkves, per prievartą kišdamas ateistinę pasaulėžiūrą, o neoliberalizmas tai lyg ir palieka kiekvieno individo privačiam apsisprendimui. Nori tikėk, nori – ne, tai ne valstybės, ir ne visuomenės reikalas. Bet ne viskas čia taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Taigi mūsų aptariamos ideologijos siūlo iš esmės klaidingą viltį ir remiasi melo pažadais, kurie, kaip matome, negali būti išpildomi. Tačiau, jeigu komunizme mes tą melą patyrėme savo kailiu ir jis buvo galiausiai demaskuotas, tai neoliberalizmo klasta iki šiol daugumai nėra tokia akivaizdi.
Bet, pasikapstę kad ir savo patirtyje, tą melą galėtume atrasti. Kai kūrėsi laisva ir nepriklausoma Lietuva, susikūrė ir tokia institucija – Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Ši ir panašios institucijos pradėjo propaguoti idėją, kad kiekvienas žmogus gali pasiekti laimę, užsidirbti milijoną. Yra prirašyta daugybė knygų apie tai, kaip kiekvienas gali užsidirbti tą savo pirmąjį milijoną, nes viskas, esą, priklauso tik nuo jo, sėkmė yra jo rankose.
Jeigu jam nepavyksta to padaryti, tapti turtuoliu, reiškia, kaltas tiktai jis pats, ir niekas kitas, ne sistema, ne politinis režimas, ne ekonominės sąlygos. Tu esi kaltas, jeigu tu kažko nepadarei arba tau nepavyko, net jei ir stengeisi, tu tiesiog esi lūzeris, nevykėlis, kvailys…
Tame yra labai subtili klasta, nes visa kaltė ir atsakomybė už nepavykusius konkretaus asmens sprendimus permetamos jam vienam. Tai yra ypač klastinga, nes žmonės šventai tuo tiki. Štai iš kur ta didžiulė vidinė frustracija, neviltis šiandieninėje visuomenėje, ypač tarp tų žmonių, kurie tikėjo šiuo ideologiniu pažadu, stengėsi, tačiau jiems nepavyko prasimušti, tapti turtingais… Jie mano, kad dėl to yra kalti tik jie patys.
Iš čia – atitinkamos pasekmės: savižudybės, depresija, smurtas šeimoje. Didžiulis jų skaičius Lietuvoje kyla iš tos nepasiteisinusios klaidingos vilties, kuri buvo įpiršta neoliberaliosios ideologijos.
Esama dar vienos klastos, kai siūloma tą laimę gauti tuoj pat, dar šiandien, bet skolon, kreditan, kurį, žinoma, ateityje teks atlyginti, iš esmės parsiduodant bankui. Sovietmečiu žmonės, projektuodami savo lūkesčius į ateitį, sau negalėjo leisti prisidaryti skolų. Buvo net laikoma negarbingu dalyku skolintis, žinant, kad negalėsi greitai grąžinti pinigų. Todėl žmonės ilgai ir kantriai taupė pinigus didesniam pirkiniui.
Šiandien visa finansinė sistema, bankai, greitieji kreditai, jų nupirktos reklamos nuolat klykia: skolinkis, tai visiškai paprasta ir lengva, gali čia pat, be didesnių pastangų, įsigyti visko, ko tik širdis geidžia. Bet puikiai žinome, kad yra ir kita šio reikalo pusė. Skolininkas pakliūna į savotiškus spąstus. Jį privilioja lengvų pinigų reklamos medumi ir tuomet spąstai trinkteli ir užsidaro.
Žmogus jau nėra laisvas. Jis tampa priklausomas nuo banko malonės, nuo savo darbdavio įnorių, priverstas su jais skaitytis, kitaip rizikuotų netekti darbo ir pajamų, kurios dabar tampa gyvybiškai būtinos. O jeigu įvyktų kokia krizė?
2008 metų globaliosios finansinės krizės metu daugybė žmonių, kurie iki tol buvo lengvabūdiškai ir primygtinai bankų ar greitųjų kreditų bendrovių skatinami imti paskolas, staiga prarado viską. Jų verslai bankrutavo, jie patys buvo priversti emigruoti arba nusižudyti, arba, net ir išsikapstę iš šios duobės, sumokėjo depresija, nerimo priepuoliais, iširusiomis šeimomis, prarasta sveikata.
Lietuvoje vyko tylios, bet labai rimtos tragedijos, apie kurias kažkodėl nebuvo linkstama viešai kalbėti kaip apie sisteminę problemą. Tai leido išlaikyti gerą bankų įvaizdį, o visa rizika ir atsakomybė buvo permesta ant pavienių žmonių, silpnesnės sandorio pusės, pečių.
Iš esmės abi šios ideologijos, tiek komunizmas, tiek (neo)liberalizmas, buvo išlaisvinimo ideologijos, siekiančios išvaduoti žmogų nuo despotiško Dievo reikalavimų, nuo represyvios ir atsilikusios Tradicijos, nuo socialinių apribojimų, nuo viso to, kas jį varžo – luomas, socialinis statusas, papročiai, net lytis – visas tas mentalinis pasaulis, kuris esą neleidžia jam vystytis, išsiskleisti, pilnai išnaudoti savo turimų talentų, tapti laimingam.
Šia prasme, kaip matome, komunizmo santykis su Dievu, Jį atmetant, matant Jame tik piktavalio tėvo šešėlį, matant religijoje ir Bažnyčioje tik aršų konkurentą dėl žmonių širdžių ir moralinio autoriteto, ir vertė griebtis negailestingų represijų prieš krikščionis, pradedant stačiatikiais, katalikais ir kitais. Tai buvo labai gili, sisteminė, nuosekli neapykanta tariamiems varžovams dėl sielų užvaldymo.
Šiandien santykis su Dievu paliktas privačiai sferai, tarsi niekieno reikalas. Gali tikėti, gali ne, tačiau iš daugelio pavyzdžių galime pastebėti, kad tai irgi nebėra tiesa. Lendama į žmonių galvas, ir labai intensyviai, lendama netgi į žmonių miegamuosius, į šeimą, į vaikų širdis ir protus, aiškinant kuo turėtume tikėti, kokiais turėtume būti, kad, kaip sovietmečiu, nebūtume palaikyti atsilikėliais, nepažangiais, užsispyrėliais tamsuoliais…
(Bus daugiau)
Puikus profesorės Rasos Čepaitienės straipsnis. Labai rintai pažvelgta, tema su puikia analize. Labai reikia tokių straipsnių. Ačiū.