Šiais laikais tarp krikščionių, ypač – tarp evangelikų, plinta susitaikymo dvasia. Pasitelkiamos gausios Dievo Žodžio eilutės, kaip Jėzus atsisakė siūlomos politinės valdžios (Jn 6,15), kaip Jis tramdė maištingus mokinius, siekusius ginti savo Vadą, Mokytoją ir Tiesą kalaviju (Mt 26,52), kaip apaštalas Paulius ragino klausyti bet kokios žmogiškos valdžios, nes visos jos – Dievo skirtos (Rom 13,1).
Ar tikrai krikščionybė yra ir turi būti pacifistinė ir konformistinė? Ar sentimentalios kalbos apie taiką ir meilę – visa, ką ši dvasinė tradicija gali pasakyti šių dienų pasauliui? Kartais šiandienos krikščionys primena hipių judėjimą Vudstoke, kuris skelbė tokią pat žinią. Tik vienas skirtumas: hipiai visgi maištavo.
Maišto sąvoka Biblijoje išties dažnai siejama su blogiu. Krikščionybės tradicijoje laikoma, jog pirmasis maištininkas Visatoje buvo ne kas kitas, o pats Liuciferis – šėtonas. Visgi ne viskas taip paprasta.
Jėzus, įžengęs į Jeruzalės šventyklą, ten elgėsi kaip tikras revoliucionierius. Jis botagu išvaikė šventykloje susibūrusius prekybininkus ir mainikautojus (Jn 2,15). Tai buvo iššūkis to meto tvarkai, turėjęs tiek religinės, tiek ir politinės reikšmės. Žydų dvasininkai tuo metu Romos imperijos provincijoje sudarė tam tikrą politinę autonomiją. Tai buvo tautos atstovai, reprezentavę čionykštę valdžios struktūrą, nors ir pavaldžią imperijai. Prekyba ir valiutos keitimo paslaugos buvo ūkinis šios autonominės sistemos aspektas.
Tarkime, jog Jėzaus veiksmai buvo išskirtiniai. Juk Jis – daugumos krikščionių požiūriu – buvo įsikūnijęs Dievas ar bent jau Jo pasiuntinys, tad galėjo į Dievo šventovę įžengti kaip šeimininkas ar mažų mažiausiai – kaip šeimininko įgaliotas asmuo. Jis turėjo teisę, kuri paprastiems žmonėms – užginta.
Ar tai reiškia, jog žmonėms priklauso pasyviai stebėti esamą padėtį ir laukti, kol už juos viską sutvarkys Dievas? Ar Viešpats – bailių, tinginių, prisitaikėlių ir palaižūnų Dievas? Jei atsiversime Teisėjų knygą, ji visa apie tai, kaip Dievas kvietė savo išrinktuosius į karą tai su vienais, tai su kitais okupantais.
Maža to. Karalių knygose skaitome, kaip Dievas pašaukė Jehų (Jehuvą) revoliucijai prieš karaliaus Achabo dinastiją (1 Kar 19,16 ir 2 Kar 9,1–24). Taigi, tiek rezistencija prieš okupantus, tiek revoliucija prieš vietinę tironiją yra sudėtiniai Dievo Žodžio fragmentai. Bet gal tai galioja tik Senajai Sandorai? Gal Naujojo Testamento bendruomenės reikalas – tiktai skelbti Evangeliją ir melstis už valdžias, atsisakant kovos?
Apaštalų darbuose skaitome, kaip žydų vadovai uždraudė apaštalams skelbti Evangeliją, bet pastarieji atsakė: Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių (Apd 5,29). Taigi, mažiausiai, ką krikščionys gali padaryti, valdomi bedieviškos valdžios, tai taikus pilietinis pasipriešinimas ir bekompromisis Tiesos skelbimas. Ačiū Dievui, dauguma krikščionių tai supranta. Diskusijų kyla tik dėl to, ar tuo reikia ir apsiriboti.
Krikščionys pacifistai ypač mėgsta cituoti Jėzaus posakį: jei gauni per vieną skruostą, atsuk ir antrą (Lk 6,29). Visgi nėra iki galo aišku, ar tai – universalus, ar situatyvus principas. Apaštalas Paulius rašė, jog savo priešus reikia laiminti, bet ne keikti (Rom 12,14), o kitoje vietoje pats prakeikia Dievo priešus (1 Kor 16,22). Tai rodo, kad yra skirtumas tarp savo priešo ir Dievo priešo. Kalbant sekuliariau – Tiesos priešo.
Ar ta pati skirtis galioja pasipriešinimui jėga? Į tai sunkiau atsakyti. Iki modernybės amžių prakeiksmas laikytas kone baisesniu dalyku nei smūgis į veidą ar net nužudymas. Fizinis smurtas gali pakenkti vien tiktai kūnui, prakeiksmas priklauso dvasinei sričiai ir gali būti skirtas tiek šiam, tiek anapusiniam gyvenimui.
Iš to išplauktų, jog tam tikrais atvejais jėgos panaudojimas yra teisingas. Kur Šventasis Raštas palieka atvirų klausimų, reikia vadovautis sveiku protu. Jei moterį puola prievartautojas, savigyna ji saugo savo dorą ir garbę. Nusileidusi prievartai ji taptų savanore paleistuve. Dar jautresnis klausimas, ką tokiu atveju turi daryti tos moters vyras ar kas kitas iš artimųjų? Paulius rašė: kas palieka likimo valiai savo artimą, tas – blogesnis už bedievį (1 Tim 5,8). O kaip elgtis, kai svetimšalis ar savas tironas prievartauja visą tautą?
Sveika dorovinė nuovoka diktuoja pareigą ginti savo ir savo artimo dorą, garbę, laisvę. Maža to: šią pareigą randame Dievo Žodyje, nors atvira forma apie tai kalbama Senajame Testamente. Naujasis Testamentas aiškiai sako, kurios Senojo Testamento nuostatos nustojo galioti: pirmiausiai – religinės apeigos, kurios buvo reikalingos tiktai kaip Naujosios Sandoros dvasinio gyvenimo simboliai (Kol 2,16–17, Gal 5,2–6, 2 Kor 3,14). O jei kas mano, kad atgyveno visa Senojo Testamento žinija, teišmeta jį iš kanono.
Jėzus mokė mylėti savo priešus, bet pats meldėsi tik už tuos, kurie nusidėjo dėl pažinimo stokos (Lk 23,34). Net ir šiuo atveju nėra pasakyta apie savo artimo, bendruomenės, pasaulio ar Tiesos priešus. Magisterinės Bažnyčios turi ištisas doktrinas apie skirtumą tarp asmeninio ir viešojo priešo. Pagaliau, meilė priešui nėra tas pats, kas leidimas jam skleisti blogį. Apaštalas Jonas rašė: piktadarys tegul daro piktadarybes, o teisusis tevykdo teisumą (Apr 22,11). Tik vargu, ar tai – pageidavimas, veikiau – prognozė.
Jei Dievas gali veikti per evangelistą, pranašą ar apaštalą, Jis gali veikti ir per politiką, rinkėją, karį. Nevertėtų kliautis tuo, kad Jėzus vengė tiek politinės valdžios, tiek ginkluotos kovos. Pagal tokią logiką reiktų atsisakyti bet kokios profesijos ar veiklos, kuriai nėra Jėzaus pavyzdžio. Jėzus turėjo ypatingą misiją. Kiekvienas iš mūsų galime turėti savąją.
Anglų Respublikos kūrėjas Oliveris Kromvelis (Oliver Cromwell) sakė: kas klūpo prieš Dievą, tam jau neteks klūpėti prieš nieką kitą. Apaštalas Paulius rašė: jūs, brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais (1 Kor 7,23). Priešintis prievartai, smurtui, priespaudai yra ir teisė, ir pareiga, o dažnu atveju – artimo meilės darbas, kai sava sąskaita giname kitą. O pirmiausiai – savo artimiausius: šeimą, draugus, tautą ir valstybę.
Šiandieną ne tik istoriniai tautininkai, bet ir daugelis konservatyvių patriotų gerbia Antaną Smetoną, nors jis į valdžią grįžo karinio perversmo keliu. Beveik visi sveiko proto lietuviai gerbia ir palaiko Ukrainos Maidaną, o juk tai buvo revoliucija prieš teisėtai išrinktą valdžią. Ne visa, kas teisėta, yra teisinga, o kartais teisingumą reikia vykdyti priešingai veikiančiai teisei. Nacių valdžios metais buvo teisėta žudyti žydus, o jų gelbėjimas prieštaravo teisei. Sovietų laikais partizanų kova prieštaravo teisei, o juos žudyti buvo teisėta.
Ar visa tai reiškia, kad Lietuvoje reiktų skatinti ginkluotą kovą su nusikalstama politine sistema? Nežinia, kokia padėtis susiklostys po dešimties ar dvidešimties metų. Kol kas ir saugiau, ir sveikiau šią sistemą keisti rinkimais. Kol yra tokia priemonė, ja reikia naudotis. Kas kita, jei ši galimybė bus atimta.
Revoliucija visada yra kraštutinė priemonė ir taikytina tik tada, kai kitos priemonės – jau išnaudotos. Šiandien rinkimus ignoruoja apie pusę piliečių, o iš dalyvaujančių rinkimuose žymi dalis šią sistemą palaiko. Jei tautos daugumoje nėra palaikymo taikiai revoliucijai, ar bus palaikymas ginkluotai? Šiandieninėje padėtyje pastaroji reikštų tik beprasmį kraujo liejimą, kuriuo būtinai pasinaudotų bendri valstybės priešai.
Krikščionims lieka rinkimai ir taikus pilietinis pasipriešinimas. Galima sakyti, kad tikri krikščionys yra didžiausi šios epochos maištininkai. Tai – gera žinia jaunimui, kuris bet kurioje epochoje linkęs maištauti. Šiandien būti liberalu ar marksistu nėra maištas. Tai – plaukimas pasroviui. Laikytis krikščioniškos etikos ir ją skleisti – štai, kur tikras maištas. Tad maištaukime aukštai iškeltomis galvomis. Tai – verta ir teisinga.
