Liberalių ir kairuoliškų fondų, NVO, universitetų paruošti ideologinių kovų dalyviai dažnai kalba iš paruoštukų. Jiems aiškiai nupieštas didžiausio, o gal ir vienintelio jų priešo – dešiniojo radikalo – paveikslas. Tai – žmogus, nusiteikęs prieš žydus, musulmonus, juodaodžius, o jei tai – vyras – dar ir prieš moteris.
Kiti įsivaizduojamo priešo bruožai gali varijuoti. Jei apie jį ar su juo kalba žmogus, esantis toliau į kairę, tai dešinysis radikalas – dar ir prieš socialinę bei ekologinę atsakomybę. Jei dešinįjį radikalą „triuškina“ žmogus, esantis arčiau klasikinio liberalizmo, tai priešas – paternalistinės ir autoritarinės valstybės šalininkas.
Visais atvejais tai – provincialas, kurį domina tik jis pats ir jo artimiausia aplinka. Lietuvos atveju dešinysis radikalas – dar ir putinistas, nors kiek putinizme kairės, o kiek – dešinės, atskira kalba.
Daugiau kaip 20 metų dalyvaujant diskusijose labiausiai aptariamu aspektu įsiminė dvi iš jų. Vienoje žydų bendruomenės atstovas laukė baisaus antisemito, o sutiko žydų tautos ir Izraelio draugą. Po to stebėjosi: aš maniau, jog tamsta – gerokai radikalesnis. Beliko pasakyti, jog būtent radikalus (tuo metu) tautiškumas ir skatina mylėti visas pasaulio tautas ir palaikyti jų teisę savose tėvynėse kurti savas valstybes. Kitoje diskusijoje dalyvavo musulmonas ir liberalė. Pastaroji tikėjosi iš šių eilučių autoriaus antiislamizmo.
Aptariami žydas ir musulmonas po šių diskusijų tapo jei ne laukto dešiniojo radikalo draugais, tai gerais pažįstamais ir kolegomis. Liberalei buvo sunkiau. Ji vis bandė įrodyti geriau žinanti, ką tas dešinysis radikalas mąsto, nei žino jis pats. Auditorijai ši jos pastanga sukėlė daug gardaus juoko.
Nėra jokio reikalo neigti, jog radikalumas – tai yra, esminių permainų siekimas bet kokiomis priemonėmis – gyvuoja tiek kairėje, tiek ir dešinėje. Klausimas, kiek vienos ar kitos pusės radikalai yra grėsminga jėga. Dešinysis radikalizmas, kuriam būdingas šovinizmas, totalitarizmas ar ekspansija (pastarieji du bruožai taip pat puikiai dera radikalioje kairėje), tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos politinėje erdvėje yra visiškas užribis. Priešingai, radikalioji kairė jau seniai įteisinta daugelio Europos šalių politinėse sistemose.
Paradoksalu, bet ir dėsninga, jog apie kairės kraštutinumus girdime daug rečiau nei apie dešiniuosius. Po socialinius tinklus sklando taiklus memas. Vaikas skundžiasi tėvui, kad skauda koją. Tėvas klausia: kurią – kairę ar kraštutinę dešinę? Juk dešinė gali būti tiktai kraštutinė.
Radikalumo priskyrimas priklauso tik nuo atskaitos taško. Jei žmogus yra kraštutinėje kairėje, tai ir centras bus nuo jo toli į dešinę. Ir atvirkščiai: kraštutiniam dešiniajam centras atrodys kaip kraštutinė kairė. Kiekvienas žmogus gali turėti savą atskaitos tašką. Visuomenėse jis priklauso nuo konsensuso ir atskirų šalių konsensusai labai skiriasi. Kas Lietuvoje – centro dešinė, Švedijoje ar Prancūzijoje – dešinysis radikalizmas. O Sovietų Sąjungoje liberalūs reformatoriai laikyti kairiaisiais, komunistų reakcionieriai – dešiniaisiais.
Štai, kodėl dešinės ir kairės sąvokos teiktinos itin atsargiai ir taupiai. Daug aiškiau bus, jei kalbėsime apie konkretesnes ideologijas – liberalizmą, socializmą, konservatizmą, nacionalizmą ar žaliąją ideologiją.
Jei turėtume objektyvią žiniasklaidą ir bešališką akademinę bendruomenę, kairysis radikalizmas turėtų būti linksniuojamas daug dažniau nei dešinysis, nes pirmasis atstovaujamas plačiau nei pastarasis. Bet kaip tik todėl, kad kairysis radikalizmas yra arčiau „meinstrymo“, jo balsu kalba ir didžiuma žiniasklaidos, ir daugelis žmonių, laikančių save mokslininkais. O jie kalba iš kairiojo atskaitos taško: visa, kas nėra raudona žvaigždė ar šešiaspalvė vaivorykštė, yra juoda svastika baltame blyne ant raudono skuduro.
Daugelis šiandieninių liberaliosios demokratijos šauklių dar prieš kelias dešimtis metų būtų lokalizuoti kraštutinėje kairėje. Šiandien jų identifikacija įvairuoja nuo centro kairės iki centro dešinės. Jie siekia performuoti visa, kas paveldėta iš seniau: moralę, religiją, tautą, šeimą ir lytį.
Vieninteliais moralės principais tampa tolerancija ir empatija, tarsi tai būtų kažkas savitikslio. Religiniai tekstai kastruojami pagal naujuosius konstruktus. O tautos, lyties ar šeimos apibrėžimuose gali būti bet kas, tik vargas tiems, kurie pasakys, kad tai – įgimti ir prigimtimi įpareigojantys, o ne pasirinkti dalykai. Nei laisvė, nei tolerancija, nei empatija nėra taikomos tiems, kurie priešinasi tokiam dekonstravimui. Dešinieji, įskaitant radikalus, bent jau sąžiningesni: jie tiesiai sako, kad kai ką myli ir gerbia, o kai ko – ne.
Neapykanta – didžiausia nuodėmė liberalioje demokratijoje ir paskutinis argumentas kairiųjų liberalų diskusijose su oponentais – lokalizuojama išskirtinai dešinėje, tarsi kairieji šios nuodėmės vengtų. O iš tiesų antipatija būdinga abiems pusėms. Dešinieji smerkia svetimo gero panūdusius perėjūnus ir ištvirkėlius (kas nėra lygu kitataučiams, kitatikiams ar net lytiniams deviantams kaip tokiems), kairieji niršta ant prigimtinės lyties, šeimos, tautos, klasikinės etikos šalininkų. Patys spręskite, kuriuo atveju priešiškumas labiau pelnytas.
Jei ką nors girdite apie smurtą, pirmas aiškinimas iki patikrinimo beveik visada bus radikalios dešinės išpuolis. Nors ne taip jau retai paaiškėja, kad išpuolio organizatoriai – arba kraštutiniai kairieji, arba jų globojami ateiviai, kurie gal ir gali būti dešinieji radikalai, bet ši sąvoka „meinstryme“ skiriama vietiniams.
Aktualus pavyzdys – dabartinė sumaištis Anglijoje, kur malšinami Anglų gynybos lygos protestai, nors jie kilo iš valstybės ir teisėsaugos pasyvumo agresyvių atėjūnų smurto atžvilgiu. Kitas pavyzdys – Lietuvoje vykęs genderistų paradas, kurio metu vienas jo dalyvių sumušė protestuotoją. Kadangi Lietuva dar nėra taip toli pažengusi į kraštutinę kairę, kaip dalis Vakarų šalių, kaltininką pažadėta nubausti, bet tai tilo ir nutilo. O jei protestuotojas bent žodžiu užgauna genderistą ar imigrantą, skandalas ir bausmė – užtikrinti.
Matyt, visgi reiktų išskirti kairiųjų ir dešiniųjų antipatiją oponentams. Kairieji puola pirmi. Jie siekia sunaikinti tai, kuo ištisos visuomenės gyveno ir laikėsi šimtus ir tūkstančius metų. Dešiniųjų antipatija – kiek jos išties pasitaiko – dažniausiai būna gynybinė. Net atmetus priežastis antipatijos užtenka abiejose pusėse. Priešingai nei teigia kairieji, vaidinantys taikos apaštalus, o dešiniuosius vaizduojantys kaip agresorius.
Taip, kai kada ir dešinieji perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, Vilniuje kažkada sumuštas Japonijos ambasadorius už siauras akis. Vargu, ar peštukai žinojo, ar tai – ambasadorius, ar eilinis perėjūnas. Visgi derėjo išsiaiškinti. Apskritai smurtas nėra geras būdas spręsti problemas. Deja, kartais kitos galimybės – tiesiog užginamos.
Faktas yra tas, jog tikrų dešiniųjų radikalų yra saujelė. Tad nėra pagrindo pūsti pavojaus trimitus. Priešingai, radikalioji kairė yra reali grėsmė, ir ne tik tada, kai švaistosi kumščiais ar šaudo, kaip Amerikoje.
Dauguma atvejų dešinysis radikalizmas – agresija prieš kitas tautas, rases, religijas ar kultūras – yra tiesiog šiaudinė kaliausė, kurią kairieji radikalai patys pastato ir patys ją bado, vaizduodami kovą su realia grėsme ir šia tariama kova teisindami savo pačių kraštutinumus, agresiją, diktatą ir netgi smurtą.
Ne dešinieji radikalai pastaruosius ketvertą metų leido Lietuvai įstatymus. Ne dešinysis radikalas bandė kulka pakeisti būsimų rinkimų rezultatus JAV. Ne vietiniai dešinieji radikalai kelia masines riaušes, prievartauja moteris ir berniukus, plėšia parduotuves ir degina automobilius Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje. Tai daro arba kairieji radikalai, arba jų globojamos grupės. Ir tai, deja, nėra šiaudinės kaliausės.
