Šių metų kovo 11-ąją, Nepriklausomybės dienos renginyje, įvyko incidentas. Jo detalės nėra aiškios, viena versija – kad renginio oponentas tik nuplėšė jam ekstremistiniu pasirodžiusį plakatą, anot kitų versijų – būta ir įžeidinėjimų, ir smurto renginio dalyvių atžvilgiu. Visa tai tegul aiškinasi teisėsauga.
Daug įdomiau, kaip į šį incidentą reagavo žmonės, laikantys save patriotinės pozicijos atstovais. O reakcijų pasitaikė įvairių. Vieni akcentavo oponento ideologiją, kiti – jo akademinį statusą, treti – jo rasę. Pirmi du akcentai – suprantami: ideologija aiškina vienus ar kitus sprendimus, statusas įpareigoja tam tikroms etikos normoms, o štai rasė čia – visiškai niekuo dėta.
„Šis buriatas“, „šis mongoloidas“ – tokie komentarai sudaro įspūdį, kad problema – žmogaus akių skersmuo, o visai ne įpareigojantis statusas, ideologija ar galimas etikos normų pažeidimas. Maža to. Menamas buriatas iš tėvo pusės yra lietuvis. Jo tėvas – vienas iš Lietuvos akademinių šviesulių. Aptariamas asmuo tiek pat lietuvis, tiek pat buriatas, tad pagal tautos grynintojų sampratą turėtų persiplėšti į dvi dalis.
Viena jo pusė turėtų būti išsiųsta į Buriatiją, kita – likti Lietuvoje. Galimas ir humaniškesnis sprendimas: pusę metų jis turėtų gyventi Buriatijoje, pusę – Lietuvoje. Taip, turbūt, būtų patenkinti ir lietuvių, ir buriatų tautos grynintojai. O gal ir priešingai: ir vieni, ir kiti prieštarautų. Šiuo atveju beliktų išsiųsti šį žmogų į Mėnulį ar bent – į Antarktidą, kur nėra pastovių gyventojų, tad nėra ir tautinės problemos.
Nestinga ir kaltinimų aptariamo žmogaus tėvams, dažniausiai – kaltinimų kosmopolitizmu. Žinoma, tarptautinė santuoka nėra etalonas, į kurį turėtų lygiuotis tautinis patriotas, bet ar tikrai viskas taip paprasta? Lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius buvo vedęs austrų vokietę. Ji mirė jauna ir bevaikė. Jei ši šeima būtų susilaukusi vaikų, greičiausiai ir jie būtų sulaukę tautos grynintojų pasmerkimo.
O gal ir ne? Gal mišrios lietuvių šeimos su vokiečiais, lenkais, pagaliau – rusais yra geriau nei su mongolais, indais, afrikiečiais? Tokia pozicija – galima. Bet tai – nei patriotizmas, nei nacionalizmas. Tai – rasizmas arba rasializmas. Nesiimsime aiškintis, gerai tai ar blogai, bet tai nėra tas pats.
Normalu žmogų vertinti pagal jo pažiūras, vertybes, sprendimus ir veiksmus. Nenormalu prie to prikergti pašalinius apibrėžimus – pagal tautybę, rasę, religiją. Žinutė, jog „Abdulas Azizas išprievartavo mažametę Jurgitą Petrauskaitę“, būtų faktinė medžiaga. Antraštė, jog „musulmonas arabas išprievartavo lietuvaitę“, prieštarautų etikai, nes šiuo atveju konkretaus asmens nusikaltimas būtų primestas niekuo dėtai bendrijai.
Tautų asimiliacija yra vienas kraštutinumas. Jų gryninimas – kitas. Žinant, kiek per Lietuvą žygiavo rusų, lenkų, vokiečių, švedų ir prancūzų, gali tekti iš tautos eliminuoti tūkstančius žmonių. Kaukolių, akipločio, haplogrupių matavimai gali būti ir yra įdomūs moksliniu požiūriu, bet vargas, kai tai pereina į politiką.
Lietuviai didžiuojasi Emilija Pliateryte, kuri buvo sulenkėjusi vokietaitė. Rusai sunkiai suvoktų savo tautinį tapatumą be Aleksandro Puškino, kuris buvo kilęs iš etiopų. Lenkų tautos patriarchas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski) pagal kilmę buvo lietuvis. Tautų sienos nėra monolitinės. Jose esama properšų.
Istoriniai tautininkai vargu, ar pereitų šiuolaikinių „nacionalistų“ filtrą. Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder) tautiškumą vertino kaip kelią į žmoniškumą. Panašiai mąstė Vydūnas ir Antanas Smetona. Lietuviai tautininkai savo rinkimų sąrašuose ir net tarp organizacijos narių turėjo ir žydų. Kas gali būti baisiau nūdienos „nacionalizmui“, rafinuotam hitlerinėse laboratorijose? Gal net buriatas geriau.
Savo laiku tautininkas intelektualas Valentinas Gylys labai taikliai suformulavo: jei liberalai ir kairieji patriotizmą ir tautiškumą vadina fašizmu ar nacizmu, tai nėra pagrindas mums, tautininkams, fašizmą ir nacizmą vadinti patriotizmu ar tautiškumu. Žmogui be filosofinio akiračio tai gali atrodyti sofistika. O išties čia glūdi gili prasminė įžvalga. Nėra nei smerktinų tautų, nei rasių. Moraliai vertintinas tik žmogus. Galbūt ir valstybė, nes valstybei atstovauja konkretus režimas iš konkrečių žmonių. Bet ne tauta ar rasė.
O tiems, kuriems dėl suprantamų priežasčių labiau patinka tarptautinė sąvoka „nacionalistas“ nei lietuviška – „tautininkas“, vertėtų apsispręsti, kieno nacionalizmas jiems artimesnis – J. Basanavičiaus ar Adolfo Hitlerio. Neapykanta dažnai susijusi su baime. Ir bailumas atsiskleisti – dažna kriptonacių savybė.
Marius Kundrotas, istorikas ir politologas.
