Lietuvos Konstitucinis teismas legalizavo kitokios nei numatyta Konstitucijoje šeimos sampratos skatinimą. Kokių praktinių pasekmių Lietuvai turės šis nutarimas?
Pirmiausia svarbu suvokti, jog nors Konstitucinis teismas faktiškai leido skatinti kitokią nei Konstitucijoje numatytą šeimos sampratą, jis nekalbėjo apie LGBT „šeimas“ ir nenustatė pareigos jas skatinti.* Tai reiškia, jog nei žiniasklaidai, nei valdžios institucijoms, nei ugdymo įstaigoms nėra jokios pareigos propaguoti LGBTIQ ideologiją. Jei jos tai darys, tai darys savo noru ir iniciatyva (kaip LRT) ar pasiduodamos išoriniam ideologinių organizacijų spaudimui.
Kuris tikėtina, sustiprės, nes ne paslaptis, jog panaikinta įstatymo nuostata funkcionavo prevenciškai, leidžiant atsisakyti šios ideologijos propagavimo.
Nesunku prognozuoti, jog pagrindiniu ideologinių NVO taikiniu taps Švietimo įstatymas, siekiant jame nustatyti pozityvią pareigą švietimo sistemoje „šviesti“ apie įvairias šeimos sampratas. Šiuo klausimu veikiama jau seniai.
Apie tai viešai kalbėta dar 2001 m. vykusiame Nacionaliniame žmogaus teisių forume**, tais pačiais metais buvo bandoma į švietimo sistemą įeiti pro užpakalines duris, siekta į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą įtraukti nuostatą, jog valstybė privalo į ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas integruoti tam tikras temas, tarp jų ir apie nestereotipinius moterų ir vyrų vaidmenis (jei kažkam kyla klausimų – buvimas vyru ar moterimi, tėvu ar mama taip pat yra socialinis vaidmuo).
Jei nepavyks pakeisti įstatymo, pagal buvusios Vyriausybės išbandytą strategiją bus veikiama poįstatyminiame lygmenyje, siūlant pakeisti atitinkamas švietimo programas. Savo ruožtu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, jau seniai tarkuojanti Švietimo, sporto ir mokslo ministeriją, jog jos aprobuojamuose vadovėliuose trūksta įvairovės, reikalaus, jog pristatant juose šeimos paveikslą, LGBT „šeimos“ nebūtų „diskriminuojamos“.
Taigi, iš tiesų daug kas priklausys nuo to, kokią poziciją šiuo klausimu turės valstybės politiką formuojančios institucijos. Ar ji pasirinks nesikišimo logiką, leisdama šiuo klausimu visiems laisvai reikštis viešojoje erdvėje, bet netraukdama šio klausimo į viešosios politikos ir su tuo susijusių sprendimų lauką, o gal atvirkščiai, užims proaktyvią politiką, kurią užėmė buvusi Ingridos Šimonytės Vyriausybė?
Didelių iliuzijų nėra: skirtingai negu Lenkija, Lietuva nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą nepasižymėjo gebėjimu turėti savo vertybinius įsitikinimus ar juos ginti. Šiuo požiūriu, Sakartvelo vyriausybės pastaba, jog Estijos ir Lietuvos suverenumas yra mažiausias visoje Europos Sąjungoje, yra teisinga. Beje, tą patį sako ir bičiuliai iš Europos Sąjungos institucijų, kurie stebisi lietuvaičių konformizmu. Ko norėti: XIX a. buvimas caro valdžioje bei sovietinė okupacija XX a. padarė savo.
Todėl šiuo atveju yra svarbi visuomeninė sutelktis. Veikdami pavieniui, didėjančio spaudimo tėvai, mokytojai, darbuotojai neatlaikys. Tam Lietuvoje turime prigimtines žmogaus teises ginančias organizacijas, tokias kaip Laisvos visuomenės institutas, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Rengimo šeimai asociacija.
Niekas nepanaikino Lietuvos Konstitucijos nuostatos, jog tėvai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, kuri nesibaigia prie švietimo įstaigos durų. Galiausiai, Konstitucinis teismas, jei jis iš tikrųjų siekia puoselėti saviraiškos laisvę, turės ginti ir asmens teisę manyti, jog du vyrai ar moterys nėra ir negali būti šeima, bei sąžinės laisvę tam nepritarti.
________
* Konstitucinis teismas savo nutarime konkrečiai nenurodė, apie kokios konkrečios šeimos sampratos propagavimo draudimą kalbėta įstatyme. Taigi, žiniasklaidos antraštės, skelbiančios, jog panaikintas draudimas propaguoti LGBT „šeimas“ yra klaidinančios.
** 2021 m. Nacionaliniame žmogaus teisių forume vykusios diskusijos anotacija:
„Švietimo programose vis dar nėra pozityvios pareigos tinkamai ir pakankama apimtimi dėstyti apie šeimos santykių ir modelių įvairovę, lytiškumą, LGBT+ asmenis, kitas etnines, kultūrines, rasines, socialines mažumas, pažeidžiamas grupes ir kt., dėl ko apsiribojama tik nediskriminavimo reikalavimu, tačiau žmonių įvairovė yra nematoma, pagarba skirtumams nėra ugdoma, o mažumos – vis dar atskirtyje“.
