Lietuvos istorijos kalendorius turtingas įvairiomis sukaktimis ir žymių asmenybių nuveiktų darbų aprašymais.
2025-ieji yra minimi kaip Prūsijos valstybės metai ir organizuojama nemažai renginių, konferencijų, paskaitų, susijusių būtent su šio regionio kultūrinio, materialaus, dvasinio paveldo pristatymu klausytojams viešojoje erdvėje.
Prūsija yra vienos iš baltų tautų šalis su savo senuoju pavadinimu „Prussa“. X amžiaus pabaigoje prūsams teko susidurti su lenkais ir jų karaliumi Boleslovu Narsiuoju, kurio pasiųstą vyskupą Adalbertą su palyda pagonys nusiuntė į dausas.
Ši tauta taip pat sudaryta iš atskirų genčių, kurios turėjo savo kunigaikščius, karo vadus, papročius, tikėjimą, vertėsi amatais, žemdirbyste, gyvulininkyste, prekyba.
Jų gyvenamasis plotas – teritorija apėmė Vyslos ir Nemuno upių pakrantes. Tai – Karaliaučiaus sritis (dabar Kaliningrado srities vardu valdoma vadinamosios Rusijos Federacijos), Užnemunė, dalis Lenkijos teritorijos iki Varmijos, Osos upės.
Čia nuo pat XIII amžiaus kurdinosi vokiečių misionieriai kolonistai, statėsi pilis ir, galutinai palaužę prūsų pasipriešinimą prievartiniam krikštui, 1525 metais įkuria Prūsijos hercogystę (kunigaikštystę), po to – karalystę, kuri juridiškai laikui bėgant tampa Vokietijos imperija, prijungdama vokiškąsias žemes, atriekdama Austrijos plotus.
Jurbarko kraštas vokiečių jurisdikcijon praktiškai atitenka jau po garsiosios 1422 metų Melno sutarties tarp kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir Teutonų ordino, kai ilgus šimtmečius paskutiniai pagonys Europoje – žemaičiai – tarsi nereikalingi žaislai atiduodami nuožmiems priešams iš vakarų.
Tai buvo nedovanotina klaida, visiškai užmirštant kiek kraujo praliejo karingieji žemaičiai Saulės, Durbės kautynėse. 1409 metais Skirsnemunėje kaip tik prasideda didysis žemaičių sukilimas. Nemuno pakrantėse deginamos kryžiuočių pilys ir rengiamasi lemiamam mūšiui prieš kryžiuočius Lenkijos laukuose.
Viduramžių šaltiniai nuolatos išskiria galinguosius sūduvius, gyvenusius visoje dabartinėje Suvalkijoje iki Gardino rytuose ir Bugo upės pietuose, Nemuno žemupyje gyveno nadruviai ir skalviai (Viešvilė, Dauglaukis, Tauragės rajonas), sembai – Priegliaus žiotyse, o pagudėnai – Lenkijos pasienyje iki Osos upės.
Iki pat Klaipėdos sukilimo 1923 metų sausio 10–15 dienos Prūsija kentėjo karus, marą, badą, lietuvybės pėdsakų naikinimus. Poto pagal Ambasadorių konferencijos punktus iki vokiečių fiurerio pasirodymo Klaipėdoje 1939 metų kovo 22 dienos ji priklauso Prancūzijai ir truputį vėliau – Lietuvos valstybei.
Spaudos draudimo laikotarpiu 1864–1904 metais, kaip rašė istorikas akademikas Antanas Tyla, iš Prūsijos teritorijos per Smukučius, Eržvilką, Girdžius, Vadžgirį, Antšvenčių mišką, Žirniškius ir kitas atokesnes ir miškingas vietoves knygnešiai duonos terbelėse, vežimuose, bičių aviliuose pernešė, suslėpė, neraštingiems valstiečiams bežemiams išplatino apie 4 milijonus egzempliorių, laikraščių, žurnalų, maldaknygių, elementorių.
Jau visi iš mokyklos laikų girdėjome apie pirmuosius lietuviškus laikraščius kaip „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, galbūt kas lankėsi Pagėgių savivaldybėje, Bitėnuose, spaustuvininko Martyno Jankaus muziejuje.
Rusijos politikams, istorikams primenant, kad Karaliaučiaus kraštas pagal Potsdamo konferencijos nutarimą neamžinai atiteko „tariamiems išvaduotojams iš hitlerinės okupacijos“, iš karto pakyla kraujo spaudimas.
Lietuvybės įrodymai čia nugula kaip vandens lašas ant delno. Ir Tolminkiemis, dabar – Čistyje Prudai, kur gyveno, dirbo ir pirmąją grožinę poemą „Metai“ parašė Kristijonas Donelaitis, yra mūsų kultūrinio ir dvasinio palikimo simbolis. Sunku dabar pasakyti, kokia yra muziejaus būklė, ir kaip jis vietos bendruomenės lietuvninkų prižiūrimas, Rusijai pradėjus atviro masto karą Ukrainoje.
Kaliningradas gi vadintas Karaliaučiumi, Gusevas – tai Gumbinė, Sovetskas – Tilžė, Nemanas – Ragainė. Šiuo metu nepavydėtina yra ir lietuviškų mokyklų, organizacijų padėtis Karaliaučiaus srityje.
Mažosios Lietuvos reikalų taryba, kuriai vadovauja Vytautas Šilas, išsaugojo žemėlapius, knygas, architektūros, urbanistikos paminklus su mūsų istorijos palikimu ir svarbiais dokumentais.
Lenkijos mokslininkai kartu su kolegoms lietuviais, latviais turi įsteigtą prūsų-jotvingių istorinių ir lokalinių tyrimų centrą.
Aktyvių karo veiksmų metu Prūsija buvo sugriauta per I, II Pasaulinius karus, ištuštėjo kaimai ir miesteliai. Kokius nusikaltimus Prūsijos teritorijoje vykdė sovietų kariai, aprašė ne vienas istorikas ir žurnalistas.
Užnemunėje pelenais ir griuvėsiais virto Šakiai, Vilkaviškis, Marijampolės rajonas. Istorikai šį regioną laiko ekonomiškai ir kultūrine prasme stipresniu už kitas etninės Lietuvos teritorijas. Baudžiava buvo anksčiausiai Europoje panaikinta 1807 metais, įvestas civilinis kodeksas, teikiami leidimai tuoktis ir be bažnyčios sutikimo.
Vėliau Užnemunė nuo 1815 metų tampa Lenkijos karalystės dalimi, nepaisant fakto, kad po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo XVIII amžiaus pabaigoje ji atiteko Prūsijai. Čia ir kunigai turėjo platesnes galimybes skleisti lietuvišką žodį per pamokslus bažnyčiose, steigti parapijines mokyklas, draugijas. Apie tai per paskaitas senjorams kalba Trečiojo amžiaus Medardo Čoboto universiteto steigėja – docentė istorikė Vida Kniūraitė.
Apibendrinant galima sakyti, kad Prūsijos tema yra plati ir istoriografijoje nuolatos gvildenama su naujausios medžiagos pateikimu skaitytojams.
Siūlau apsilankyti Mažosios Lietuvos židiniuose Jurbarko rajone – Smalininkuose, Viešvilėje, jaunąją kartą kviečiu aktyviau domėtis praeitimi, o kolegas istorikus – nuolatos taisyti istorinius netikslumus, kurie jau tapo ydomis arba vadinamais stereotipais.
Kaip istorikas noriu patikslinti, kad ir iki daktaro patriarcho Jono Basanavičiaus „Aušros“ laikraščio pasirodymo Karaliaučiuje Johano Ferdinando Kelkio misijų draugija leido 1832–1847 metais leidinį „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“.Neįkanojamos vertės knygas, publikacijas rašo architektūros ir paveldo specialistas – daktaras Martynas Purvinas.
Atskiro išsamesnio mokslinio tyrimo laukia Klaipėdos universiteto istoriko Dainiaus Elerto monografijoje „Viešvilė“ paviešinti turkų mokesčiai Mažosios Lietuvos kaimuose, įskaitant Viešvilę.
Kuo remiantis jie įvesti, kokios galimos sąsajos su Turkija, tuo metu dar egzistavusia Osmanų imperija?
Tikiuosi, kad apie Prūsiją bus kuriami nauji spektakliai, meniniai filmai, iš kultūros ministerijos surandami pinigai organizuoti archeologijos, tautosakos rinkimo ekspedicijas.
