Ekstremizmas ir terorizmas, o taip pat – Vidurinės Azijos šalių piliečių dalyvavimas šiose akcijose nėra naujas reiškinys. Tai vyksta jau daugelį metų, bet incidentas Maskvoje tai pademonstravo itin akivaizdžiai. Kita vertus, Rusijos valdžios veiksmai, iš esmės – teroristiniai, taip pat buvo prievartos propaganda.
Nežiūrint to, kad apie šį incidentą kyla įvairių klausimų, sunku atmesti tadžikų vaidmenį ekstremistinėse grupuotėse ir polinkį į jas. Negalima ignoruoti ir aktyvaus tadžikų dalyvavimo ISIS pajėgose Sirijoje ir Irake.
Tadžikistano valdžios duomenimis vien per pastaruosius trejetą metų daugiau kaip 24 tadžikai dalyvavo teroristinėse operacijose 10-yje šalių, kas skatina susimąstyti ir sunerimti.
Po Sovietų Sąjungos griūties Vidurinės Azijos šalyse prasidėjo chaosas. Tadžikistanas tapo viena iš pirmųjų šalių Vidurinėje Azijoje, kuri pareikalavo nepriklausomybės. Išsilaisvinimo pajėgos suformavo nacionalinės santarvės vyriausybę. Tadžikistanas visame regione buvo laisvės sala. Diktatoriškos ir komunistinės jėgos pajuto grėsmę iš demokratinio Tadžikistano pusės ir, suformavusios Liaudies frontą, pradėjo vidinį karą. Pilietinio karo dėka virš 150 000 žmonių žuvo, apie 200 000 pabėgo į Afganistaną.
Pilietinis karas tęsėsi nuo 1992 m. iki 1997 m. Po to pasirašyta taikos ir nacionalinės santarvės sutartis. Pasibaigus pilietiniam karui, nors šalyje veikė ginkluotos abiejų pusių pajėgos ir buvo pilna ginklų, regione būta ne tiek ir daug teroristinių aktų. Nuo 2000 m. iki 2010 m. dauguma teroristinių aktų įvykdyta Hizb-ut-Tariro ir Uzbekistano islamo judėjimo, dauguma jų sekėjų buvo uzbekai.
Po Islamo Karimovo mirties ir Šavkato Mirzijojevo inauguracijos žmonėms suteikta tam tikrų laisvių, jie gavo teisių reikšti savo mintis ir nuomones, jie tapo laisvesni mentališkai ir emociškai. Užuot perėjus į smurtą kritinėms ir protestinėms pozicijoms atsirado galimybės demokratinei raiškai. Dėl šios priežasties uzbekų polinkiai jungtis į ekstremistines grupuotes ir vykdyti teroro aktus žymiai smuko.
O štai Tadžikistane spaudimas išaugo, o uždara saugumo terpė tapo vis griežtesnė. Diktatūra pasiekė piką. Vadovybė sutelkta vienos šeimos rankose, ekonominės galimybės tapo visiškai kontroliuojamos.
Socialinio teisingumo, teisingos teisėsaugos, stiprios švietimo sistemos stoka ir stiprūs politiniai ribojimai sukūrė erdvę ekstremistinių grupių veiklai. Didelė visuomenės dalis jautėsi pažeminta, atsieta nuo vyriausybės. Nerasdama vietos protestui ir savo nuomonės raiškai ši visuomenės dalis matė vienintelę išeitį – prisijungti prie ekstremistinių grupių. Jos tapo vienintele antivyriausybine jėga.
Maža to. Diktatoriška sistema, besiformuojanti Kirgizstane, stumia jaunimą ta pačia kryptimi. Kelių šios šalies piliečių areštai Turkijoje ir dar vieno kirgizo dalyvavimas įvykiuose Maskvoje tai patvirtina. Sulig diktatūros stiprėjimu ekstremistinės tendencijos tiktai augs.
Kazachstane situacija kiek kitokia, čia, mažų mažiausiai, ekonominė padėtis geresnė nei kitose regiono šalyse. Socialinė struktūra čia įvairesnė. Nežiūrint to, salafizmo augimas čia taip pat pastebimas. Bet ne tiek, kiek kitose Vidurinės Azijos šalyse.
Gyvenamoji vieta tiesiogiai veikia santykį su ekstremizmu. Diktatūra ir prievartos terpė. Laisvės ir socialinio teisingumo stoka. Pavyzdžiui, Indijoje, Malaizijoje ir Indonezijoje teroristinių grupuočių beveik nėra. Šiame regione laisvė ir žmogaus teisės bent kažkiek gerbiamos. Socialinė bei religinė įvairovė šias šalis išmokė taikaus sambūvio ir sąveikos. Auklėjant savo vaikus šių šalių musulmonams tenka skaitytis su savo kaimynais hinduistais, budistais, krikščionimis ar kitų pažiūrų žmonėmis, sugyventi su jais, o ne priešintis.
Todėl, nors daugiau nei pusė pasaulio musulmonų gyvena šiose šalyse, mes retai girdime apie kokius nors teroristinius aktus. Priešingai, Artimųjų Rytų ir Vidurinės Azijos šalyse viešpataujančios diktatūros ir daugiau ar mažiau vienalytė socialinė bei religinė terpė sukuria itin palankią dirvą ekstremizmui. Kiekviena diktatūra kovoja su savo tauta, kad išgyventų.
Vidurinės Azijos diktatoriai, viena vertus, veikiami antireliginių sovietinės epochos idėjų vis dar žvelgia į religiją kaip į opiumą liaudžiai, kita vertus – regi sau pavojų iš islamiško Kalifato pusės. Todėl jie kuria vis daugiau apribojimų tikintiesiems. Dauguma žmonių šiuose kraštuose – religingi, todėl, esant tokiam santykiui, renkasi pogrindį. Jų nuomone, kova tarp diktatoriškų režimų ir tikinčiųjų įkvėpta Vakarų, tad kiekvieno tikro musulmono misija – kovoti su Vakarais ir jų šalininkais.
Tai skatina diktatorius į Vakarų pusę, kas naudinga diktatoriams, kita vertus – tai stato tradicines ir nuosaikias islamo bendruomenes į vieną gretą su ekstremistais, kas toms bendruomenėms žalinga. Kad išsaugotų savo valdžią, diktatoriai visus, kas tik jiems priešinasi, vaizduoja ekstremistais ir teroristais. Bent iš dalies diktatoriams pavyko tuo įtikinti tarptautinę bendruomenę ir laisvąsias šalis.
Tuo pat metu diktatūrų išsaugojimas ir išgyvenimas sąlygoja ekstremizmą ir jo plėtrą. Kad išsaugotų valdžią, Tadžikistano vyriausybė paskelbė ekstremistais visą savo politinę opoziciją. Tai skatina žmones manyti, kad ir tikrieji ekstremistai – tokie patys kovotojai už laisvę, o ne tie, kas jie iš tikrųjų yra.
Dar vienas svarbus momentas yra tai, kad valdžiai paskelbus žymią dalį savo piliečių ekstremistais, kitos šalys, į kurias šie žmonės keliauja, pradeda kiekvieną tadžiką vertinti kaip potencialų ekstremistą. O tada tadžikai, ypač Rusijoje, susiduria su diskriminacija ir pradeda vietinę visuomenę bei valdžią matyti kaip savo priešus. Tai tampa papildoma paskata jungtis į ekstremistinius judėjimus ir grupes. Tokia Tadžikistano ir Rusijos valdžios laikysena yra tiesioginis ekstremizmo kurstymas.
Kai kurių mokslininkų nuomone, politinio islamo pagrindas – tai kova su Vakarų imperializmu ir išsivadavimas iš jo valdžios. Toks islamo misijos apibrėžimas tiesiogiai stumia žmones link ekstremizmo.
Esminis klausimas – kodėl tadžikai nėra linkę į terorizmą pačiame Tadžikistane? Pirmiausiai, čia nėra organizuotos teroristinės struktūros. Teroristinėms organizacijoms iš šalies tiek Tadžikistanas, tiek ir Rusija pasitarnauja veikiau kaip terpė verbuoti sau šalininkus. Neatmestina ir versija, kad patį procesą kontroliuoja šių šalių valdžios jėgos.
Panašu, jog Tadžikistano diktatūrai pavyko įtikinti Vakarus, kad jos kelias – teisingas kelias ir vienintelė alternatyva ekstremizmui. Vakarai priima šį naratyvą ir netgi draudžia protestus prieš šį režimą. Vakarų šalys taiko sankcijas Aliaksandrui Lukašenkai ir Vladimirui Putinui, bet priima Emomalį Rachmoną, kuris autokratijos prasme dar ir blogesnis už juos. Deja, šie dvejopi standartai tik patvirtina ekstremistų teiginius, jog Vakarai palaiko Vidurinės Azijos diktatorius.
Diktatūra ir ekstremizmas yra priežastis ir pasekmė. Jie vienas kitą tiktai stiprina.
