Marius Kundrotas, istorikas ir politologas. Šiandien Lietuvoje būtent liberalai naikina tai, ką vertingo sukūrė jų pirmtakai. Teismai, privalantys vykdyti įstatymus ir veikti griežtai tik jų rėmuose, perima teisėkūrą. Iš pradžių išrasta Konstitucijos dvasia, kurią suvokti galintys tiktai jos dvasininkai, prieštaraujant patiems Konstitucijos autoriams, po to imtos kurti teisinės situacijos, kurios nėra numatytos įstatymuose, taip nurodant, kaip turi vykti teisėkūra.
Marius Kundrotas
Marius Kundrotas, istorikas ir politologas.

Liberalizmas sulaukė ir dar sulauks įvairių vertinimų. Tiek tai, kas buvo šios ideologijos pagrinduose, tiek tai, kuo ji tapo vėliau. Visgi trys liberalizmo klasikų idėjos – asmens suverenumas, piliečių lygybė prieš įstatymą ir valdžių atskyrimo principas – tapo konsensusu, kurį priima tiek demokratinė kairė, tiek dešinė.

Tiesą sakant, valdžių atskyrimo klausimas kilo dar antikoje. Laikais, kai politinė ir religinė valdžia buvo arba tapačios, arba glaudžiai susijusios, Jėzaus Kristaus tezė „Kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui“, buvo tiesiog revoliucinga. Vėliau šią idėją išplėtojo Aurelijus Augustinas savo dviejų kalavijų teorija.

Visgi politinių institucijų atskyrimas – gana jaunas reiškinys. XVII a. šią idėją iškėlė Džonas Lokas (John Locke), o XVIII a. išplėtojo Šarlis de Monteskjė (Charles de Montesquieu). Iš pradžių teisėkūros institucija atskirta nuo vykdomosios valdžios, po to atskirta ir teisinė. Ši skirtis tapo liberaliosios demokratijos klasika.

Šiandien Lietuvoje būtent liberalai naikina tai, ką vertingo sukūrė jų pirmtakai. Teismai, privalantys vykdyti įstatymus ir veikti griežtai tik jų rėmuose, perima teisėkūrą. Iš pradžių išrasta Konstitucijos dvasia, kurią suvokti galintys tiktai jos dvasininkai, prieštaraujant patiems Konstitucijos autoriams, po to imtos kurti teisinės situacijos, kurios nėra numatytos įstatymuose, taip nurodant, kaip turi vykti teisėkūra.

Pirmu tokiu imperatyviu nurodymu iš teismo teisėkūros institucijai tapo lyčiai neutrali partnerystė. Ir, tiesą sakant, nėra svarbu, kurioje srityje teismas prisiima teisėkūros vaidmenį. Precedentai linkę kartotis. Po kiek laiko Šalčininkų rajono teismas gali nuspręsti įteisinti dvikalbystę. Po to Rusijos papirktas teisėjas Rusijos kariuomenei taikytą konstitucinę tezę, draudžiančią Lietuvoje bazuotis užsienio kariuomenei, pritaikys NATO pajėgoms. O galiausiai kokiu nors paribio teismo sprendimu bus įteisinta vietinė Padniestrė.

Nepasitikėjimas Lietuvos institucijomis? Taip. Teisėjų korupcija yra toks pat fiksuojamas faktas, kaip ir teisėkūroje ar vykdomojoje valdžioje veikianti korupcija. Skirtumas tas, kad papirkti vieną teisėją, kuriantį teisinį precedentą, daug lengviau nei nusipirkti Seimo daugumą.

Tiesą sakant, Seimas pats užsileido teisminę valdžią ant savo galvos, kai reikėjo versti iš posto prezidentą Rolandą Paksą. Dabar jau nėra abejonės, kad jį tikrai reikėjo versti, bet tam buvo galima rasti įrodymų Konstitucijos raidėse. Vietoje to išrasta Konstitucijos dvasia. O kai konstitucinių dvasininkų hierarchijoje Nepriklausomybės moratoriumo autoriaus atžalą pakeitė savo tuometinės meilužės proteguotojas, Seimas prarado prasmę. Blogiausia, kad ją prarado ir tautos suverenumas. Dabar už tautą sprendžia teismai.

Pati Konstitucija nėra numačiusi Konstituciniam teismui jos aiškinimo teisės. Šis teismas gali aiškinti tik antrinių įstatymų santykį su Konstitucija. Šiandien Konstitucinis teismas yra nei daugiau, nei mažiau kaip uzurpacinė institucija. Vedanti į uzurpaciją visus žemesnius teismus prieš tautą ir jos renkamą Seimą.

Šiandien dar įmanoma šią padėtį ištaisyti. Tereikia priimti Konstitucinio teismo ir Teismų įstatymų redakcijas, kuriomis būtų griežtai uždrausta teismams kištis į teisėkūrą. O kol kas liberaliosios demokratijos klasikai graudžiai verkia kamputyje. Nes jų išradimas – valdžių atskyrimo principas – pas mus sunaikintas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *