Lietuvos valstybingumo atkūrimo diena paminima koncertais, žygiais į piliakalnius, prie rezistentų kapų ir paminklų sakomos kalbos, skamba patriotiškos dainos.
Kiekviena originali iniciatyva prisiminti, kas mes tokie esame, yra sveikintina ir reikalinga.
Tik labai dažnai mums, Sąjūdžio kartos jaunuoliams, iškyla egzistenciniai klausimai: ar tai ne vienadienės akcijos, kaip giliai mes pažįstame praeitį, kokias išvadas sau galime pasidaryti ateityje?
Aš, deja, kaip istorikas, regiu savo akimis visiškai naują generaciją su kitokiomis vertybėmis ir ideologinėmis nuostatomis.
Ar tai yra blogai, ar gerai, pasilikime vertinimus sau, žinodami, kad gyvename demokratijos sąlygomis, kur nuomonių pliualizmas yra fundamentali konstanta ir paradigma.
Individui būdinga pasigesti ko nors jau po laiko.
O šiuo momentu, minint 108-sias Valstybingumo atkūrimo metines, kas mus – piliečius, mokslininkus, visuomenininkus – neramina?
Šalis nebeturi aiškios ir nuoseklios savo raidos koncepcijos. Mūsų visų stebinančio pasyvumo dėka politinis gyvenimas virto cirku ar teatru be režisierių ir dirigentų, nesibaigiančios reformos dėl reformų mokslą, kultūrą, švietimą pavertė lobistų konformistinio pasitenkinimo placdarmu.
Pasigendame numarintos šviečiamosios spaudos leidinių?
Neseniai Jurbarko viešojoje bibliotekoje teko diskutuoti su Vilnius Universiteto rektoriumi – profesoriumi Rimvydu Petrausku, kodėl neturime filmų, spektaklių apie Gediminą, Vytautą Didįjį, žinant, kad Teatro ir Muzikos akademija yra viešoji įstaiga, kurios priedermė ir būtų atiduoti patriotizmo duoklę tautai.
Mokslininkas tyrinėtojas pritarė mano mintims, tačiau ar jis turi galios svertų pakeisti nusistovėjusias tradicijas, subulvarėjusios visuomenės mentalitetą?
Nebereikia tautosakos, etninės kultūros, kraštotyros, archeologijos ekspedicijų, o vasaros stovyklos už Europos pinigėlius yra tik balionų pūtimai ir šokiai prie angliškos muzikos kolonėlių.
Kai paskaitų metu senjorams primenu, kad jie turi visišką teisę teikti pasiūlymus politikams, mokslininkams, giliai nustembama.
Nes neoliberalizmo atstovai naudoja visas įmanomas priemones pateikti visuomenei seniai sukramtytą informaciją ir užkulisiuose nuspręsti, ar reikia, tarkime, mums paminklo Europos lygio prezidentui Antanui Smetonai, ar ne?
Ne istorikai, visuomenininkai tai nulemia, o verslo ir politikos magnatai.
Visiškai pamirštama, kad A. Smetonos Lietuvoje kiekvienas svarbesnis poelgis, sprendimas būdavo aptariamas su tauta. Ar kalba sukdavosi apie monografijos leidimą, ar apie visuomeninių organizacijų steigimą, ar apie kooperatyvo atidarymą kaimelyje.
Dabar atsiskaitymai, giluminės analizės, išvados kam reikalingos?
Todėl kol kas skeptiškai sutinku mums brangią istorijos datą.
