Šiandien Europą krečia ekstremizmo karštinė. Didžiausia problema – tai, kad į vienos pusės ekstremizmą kita pusė atsako ekstremizmu. Tarsi gaisrą būtų galima užgesinti žibalu. Poliarizacijos kontekste vis sunkiau išlaikyti tokias dorybes kaip teisingumas, nuosaikumas, artimo meilė ir sveikas protas. Politikai, kurių užduotis būtų puoselėti šias dorybes ir diegti jas visuomenėje, renkasi lengviausią kelią – išnaudoti padėtį.
Ekstremistinės ideologijos dažnai remiasi apibendrinimais. Šis principas įkvėpė ir Holokaustą. Aktyvus žydų dalyvavimas kapitalo pasaulyje ir jam priešiškame marksistų judėjime apibendrintas iki visos tautos. Šiandien apibendrinamas islamas. Islamo teroristų problema išplečiama iki visos musulmonų bendruomenės.
Tai daro žmonės, kuriems apie religinį ekstremizmą derėtų kalbėti ypač santūriai ir savikritiškai, būtent – radikalūs katalikai. Pati katalikybė nėra problema. Joje esama visko – ir gilaus Pranciškaus Asyžiečio humanizmo, ir išskirtinės Tomo Akviniečio intelektualinės šviesos, ir gotikos dvasinio polėkio. Lietuvių tautai Katalikų Bažnyčia dovanojo vieną kalbos tėvų – Mikalojų Daukšą, modernios lietuvybės pranašą Motiejų Valančių, legendinį dainių Maironį, daugelį Vasario 16-osios signatarų ir pokario partizanų.
O kartu, šalia tauriausių šventumo pavyzdžių, katalikybės istorijoje – kryžiaus žygiai ir inkvizicija. Oficiali Katalikų Bažnyčios pozicija seniai viską sustatė į vietas. Vatikanas atgailavo už praeities nuodėmes. Kas kita – radikalūs katalikų schizmatikai. Jie su sektantišku įkarščiu aiškina, kad atgailauti nėra už ką. O jei taip – jie bet kada tai pakartotų, jei tik jiems būtų suteikta proga. Oficialus katalikų ekstremistų atstovas Seime yra atvirai pasisakęs už Artimųjų Rytų religinės politikos modelį. Ir būtent jis peikia islamą.
Šie ekstremistai bando glaistyti tai, dėl ko oficiali Bažnyčia atgailauja. Neva, inkvizicija nei žudė, nei kankino. O jei kankino, tai švelniai. Žudė pasaulietiniai teismai – lyg jie viduramžiais ar net renesanso laiku būtų veikę be Bažnyčios palaiminimo. Kryžiaus žygiai teisinami krikščioniškų žemių atsiėmimu. Nors jokių krikščioniškų, pagoniškų, musulmoniškų žemių niekad nėra buvę: yra tiktai konkrečių tautų žemės. Frankai Levante buvo didesni okupantai nei saracėnai. O kryžiaus žygiai prieš baltus iškrenta net ir iš šio konteksto.
Taip, šiandien katalikų ekstremistai nei žudo, nei kankina. Galutinis sprendimas ir nacių Vokietijoje atėjo ne iš karto. Viskas prasidėjo nuo kultūrinių ir politinių teisių ribojimo. Kaip šiandien, katalikų ekstremistams kalbant apie visų kitų religijų – musulmoniškų, pagoniškų, protestantiškų – viešos raiškos ribojimo. Nes bendrasis gėris įpareigojantis valstybę apibrėžti, kas yra teisinga, o kas – klaidinga religija.
Tai net nėra skirties linija tarp modernių ir tradicinių katalikų. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo tradicinis katalikas, drąsiai stojęs į vieną gretą su protestantais, pagonimis ir laisvamaniais, kai reikėjo ginti moralines ir patriotines vertybes. Priešingai, kai kurie modernūs katalikai parlamente užmiršta, kad jie – katalikai, kai reikia ginti socialinį ar moralinį Bažnyčios mokymą, bet prisimena esą katalikai, kai reikia susirinkti katalikų rinkėjų balsus, užspaudžiant kokią nors religinę mažumą.
Problema nėra nei tradicija, nei modernybė. Problema – savikritikos stoka ir agresijos perteklius. Kaip dešinįjį ekstremizmą pirmiausiai įžvelgia kairieji ekstremistai, taip katalikų ekstremistai ieško ekstremizmo kitų religijų bendruomenėse. Čia įsimaišo dar ir manipuliacijos elementas. Neva, jei gini religijos laisvę, tai nori, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau musulmonų. Išeitų, jei nesi agresyviai nusiteikęs prieš dramblius, tai nori dramblius apgyvendinti Lietuvoje. O jei kovoji už banginių teises, greičiausiai, pats esi banginis.
Tautiniu požiūriu, lietuvis musulmonas yra Lietuvos valstybės šeimininkas. O afrikietis krikščionis, geriausiu atveju – svečias, blogiausiu – okupantas. Valstybės pagrindas yra tauta, o ne religija. Ciniškiausia, kad religiją virš tautos keliantys ekstremistai vadina save nacionalistais. Jie net nėra ragavę nacionalizmo.
Taigi, tradiciniam, nuosaikiam senbuvių Lietuvos musulmonų islamui – taip. Ekstremistiniam islamui – ne. Lygiai tą patį būtina pasakyti ir apie katalikybę, ir apie protestantizmą, ir apie pagonybę. Pagarbos vertos tik tos religinės grupės, kurios gerbia kitų religijų teises. Nebūtinai pripažindamos jas lygiavertėmis. Nėra nieko blogo manyti, jog sava religija – teisingiausia. Blogis kyla tada, kai sava religija įtvirtinama politine, teisine ar fizine galia. Tai galiausiai kenkia ir pačiai religijai, nes idėjinius žmonės joje keičia prisitaikėliai.
Marius Kundrotas, idėjų istorikas.
