Kaip dažnai tenka girdėti su neslepiamu nusivylimu balse ištartą įvertinimą, „kad jaunimas dabar ne toks“? Tas „ne toks“, sakančiojo supratimu, paprastai reiškia kažkuo prastesnį už praėjusias kartas. Įspūdžiui pagrįsti griebiamasi absoliutinimų, neva vaikai dabar išlepę, silpni, niekuo nesidomi, knygų neskaito, o bendravimą ir žaidimus su bendraamžiais pakeitę begaliniu lindėjimu socialiniuose tinkluose.
Į jaunimą smerkiantį chorą kartais įsijungia ir kai kurie darbdaviai, kaltindami savo darbuotojus tingumu, nenoru arti už tris, iniciatyvos stoka ir pernelyg geru savo teisių išmanymu.
Tokiose diskusijose dažniausiai apsiribojama tik kaltinimais, vengiant svarstymų, kodėl jaunimas yra toks, koks yra. Juk, logiškai mąstant, jei vaikus auklėja karta, kuri laiko save pranašesne (darbštesne, labiau užsigrūdinusia ir taip toliau), tai atžalas turėjo užauginti pagal savo pavyzdį, ar ne?
Tačiau tiesa yra ta, kad visas šis, neretai komiškus atspalvius įgaunantis kartų konfliktas yra senas kaip pati žmonija. Daugybę šimtmečių (tai liudija išlikę rašytiniai šaltiniai) žmonės skundėsi jaunąja karta. Bet žmonija nesustojo progresuoti, kiekviena ateinanti karta išrasdavo ir atrasdavo kažką naujo, tobulino buitį, kūrė civilizacijas, siekė pažinimo. Jau vien pats pažangos faktas paneigia mitus apie „blogą“ jaunimą, nes kartoms prastėjant, vyktų regresas ir žmonės degraduotų. O vyksta viskas atvirkščiai.
Taip, naujoji karta išties skiriasi nuo ankstesnės. Bet tai nereiškia, kad blogąja prasme. Geresnės gyvenimo sąlygos (pasiektos būtent ankstesnių kartų dėka!), naujos technologijos, politiniai, socialiniai pokyčiai – visa tai turi didelę įtaką šiuolaikinio žmogaus vertybių sistemai, jo pasaulėžiūrai ir gyvenimo būdui.
Kadaise jaunimas siekė laisvės, kovojo už ją, dabartiniai jaunuoliai gimsta laisvi. Gimsta ir iškart patenka į pasaulį, kuriame yra tiek daug galimybių, apie kurias kažkada buvo galima tik svajoti. Todėl natūralu, kad rinkdamasis veiklą jaunas žmogus pirmiau galvoja apie saviraišką ir nenori dirbti, jo manymu, beprasmio, monotoniško darbo tik dėl pinigų. Yra, kam tai nepatinka, bet nieko čia jau nepadarysi. Laikai keičiasi, keičiasi ir žmogus. Darbdaviams teks prisitaikyti prie naujų ekonominių realijų, ieškoti kitų motyvacijos formų.
Iš kitos pusės žiūrint, bambantys dėl tariamos jaunimo tinginystės tarsi nepastebi daugybės jaunuolių įmonių ofisuose, gamybinėse įmonėse, vasarą – aptarnavimo sferoje. Ir statistika neduos meluoti: šiemet vien liepą darbo rinka pasipildė beveik trečdaliu daugiau 16–24 m. amžiaus jaunuolių nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.
Ar tiesa, kad šiais laikais jaunimas niekuo nesidomi? Kaip tada paaiškinti tą gausią savanorystę daugybėje visuomeninių organizacijų? Ar tiesa, kad jaunimas mažiau patriotiškas? Kodėl tuomet jaunųjų šaulių gretos nepaliaujamai auga? O tai, kad paaugliai jau nepalyginamai geriau už suaugusiuosius išmano šiuolaikines technologijas bei kur kas sklandžiau kalba užsienio kalbomis – faktas, neleidžiantis abejoti jaunimo gabumais.
Esu įsitikinęs, kad šalies ateitis tikrai yra gerose rankose. Valstybė savo ruožtu turi padaryti viską, kad tėvams sudarytų kuo palankesnes sąlygas auginti vaikus: rūpintis socialinėmis garantijomis, užtikrinti laisvai prieinamą ikimokyklinį ugdymą, kokybišką švietimą ir sveikatos apsaugą, finansuoti popamokinę veiklą, stengtis sukurti saugią aplinką. O auklėjimas priklauso nuo tėvų. Kokias vertybes vaikams įdiegs šiandien, tokioje Lietuvoje patys ir gyvens rytoj. Todėl, prieš kritikuojant vaikus, verta atidžiai pažiūrėti į veidrodį.
