Nuotraukoje – Vaclavas Kžeptovskis ir Hansas Frankas.
XIX a., ypač jo pabaiga, pasižymėjo moksliniu susidomėjimu įvairių tautų bei etninių grupių kilme. Neaplenkė šis susidomėjimas ir guralių – lenkų kalniečių. Žinoma, tada nebuvo nei genetinių tyrimų, nei kitų dalykų, kurie yra dabar, tačiau visgi XIX a. atsirado bandymai moksliškai, o ne legendomis paaiškinti, kas iš kur kilo.
Regis, anuomet pirmą kartą pačių lenkų tautybės mokslininkai iškėlė versiją, kad guraliai gali būti kažkurios izoliuotos, vėliau – suslavėjusios keltų, o gal – germanų genties palikuonys. Kai kuriems tyrinėtojams guralių papuošalai priminė gotų genties papuošalus. Kas tada žinojo, kad šią hipotezę pradės aktyviai plėtoti 1939 m. Lenkiją okupavę naciai?
Taip atsirado „guralių tautos“ (vok. Goralenvolk) koncepcija. Okupacijos metais kalniečiams pradėta teigti, kad jie – suslavėję germanai, o ne lenkai. Šio vokiečių remiamo judėjimo veidu tapo iš garsios ir garbingos Zakopanės apylinkių giminės kilęs Vaclavas Kžeptovskis (Wacław Krzeptowski, 1897–1945), iškart pasveikinęs Lenkijai priskirtą gubernatorių Hansą Franką „nuo visos guralių tautos, kentusios ilgametę lenkų priespaudą“.
V. Kžeptovskis pramintas „guralių kunigaikščiu“, nors, regis, tarp okupantų įtakos ne per daugiausiai turėjo ir vertintas daugiau kaip parodomoji figūra. Likimo ironija, bet tarp guralių yra bene didžiausias procentas rudaakių ir juodaplaukių, lyginant su kitų regionų lenkais, tačiau politinis išskaičiavimas nusvėrė visas ideologines nuostatas apie šviesiaplaukius arijus. Kas, kad guraliai tamsoki, bet jie – germanų kilmės!
Kyla klausimas: ko siekė vokiečiai? Atsakymas gana paprastas. Skatinti tokių etninių grupių, kaip kašubai, guraliai, sileziečiai, separatizmą, tuo silpninant bendralenkiškos tautos suvokimą. Nesiimsime spręsti: atskiros tai tautos, ar lenkų tautos dalis. Palikime šį klausimą jiems patiems.
Kitas klausimas: kodėl V. Kžeptovskis pasuko kolaboravimo keliu? Vieni sako, kad turėjo rimtų skolų ir įkeisto turto, o okupacija viską nurašė. Kiti mano, kad ponas Vaclavas, matydamas, kokios represijos vyksta vokiečių nukariautos Lenkijos didžiojoje dalyje, stengėsi kiek labiau palengvinti gimtosios Podhalės gyventojų gyvenimą. Gali būti, kad neapsieita ir be garbėtroškos, noro iškilti. Visiškai įmanoma, kad visos šios priežastys suveikė drauge.
Vokiečių okupacijos metais guraliams imti dalinti asmens dokumentai su žyme „G“, siūlantys kur kas daugiau privilegijų, nei turėjo lenkai. Podhalės regioną numatyta suvokietinti, o žmones su lenkiška savivoka – iškeldinti. Podhalėje nacių valdžia rado ne taip mažai palaikymo.
Kai kuriuose kaimuose beveik 90 proc. gyventojų savanoriškai ar primygtinai spaudžiant sutiko pasiimti „goralenvolk“ dokumentus, nors kitur tokių buvo pusė, ar dar mažiau. Kaip sakoma: rinkis. Jei nori likti lenku, būsi deportuotas į „etninę Lenkiją“, o galbūt ir į lagerį. Pats V. Kžeptovskis važinėjo, agitavo, vylėsi, kad bus leista sukurti mažą valstybėlę galingojo Reicho globoje.
Kaip žinia, už palankumą reikia mokėti. Kai vokiečiams pradėjo nesisekti fronte, guraliai pakviesti suburti SS legioną. Bet okupantų entuziazmas gerokai atšalo, kai iniciatyva suburti SS visiškai žlugo. Užsirašė tik keli šimtai asmenų, bet ir tie, pasitaikius pirmai progai, dezertyravo. Kaip sakant, privilegijos yra gerai, bet padėti galvą Rytų fronte mažai kas troško.
V. Kžeptovskis pateko į nemalonę, nes „nepateisino vilčių“. Okupantų požiūriu, kalniečiai, kurie apsimestinai ar nuoširdžiai laikyti germanų palikuonimis, kuriuos vokiečiai išskyrė iš kitų lenkų, pasielgė nedėkingai. Galiausiai V. Kžeptovskis buvo priverstas slapstytis ir nuo vokiečių, ir nuo lenkų pogrindžio, kuris rengė prieš kolaborantą bent kelis pasikėsinimus.
Ką apie Vaclavą dar galima pasakyti? Prosovietinės Lenkijos Liaudies Respublikos laikotarpiu pozicija buvo kraštutinai neigiama, tačiau dabar kiek koreguojama. Viena vertus, jis išties nuėjo su vokiečiais, kita vertus, kiek įmanoma stengėsi apsaugoti tautiečius nuo fronto, per tymų epidemiją asmeniškai organizavo ligonines ir gestape daugiau lankėsi, kad kažką išgelbėtų.
Jo artimas giminaitis – lenkų rezistancijos dalyvis, taip pat pavarde Kžeptovskis, po karo pasakė: „Vaclavas buvo geras vyras, bet per daug kvailas, nes ryžosi tam, ką galiausiai padarė“.
V. Kžeptovskis pagautas 1945 m. sausį Armijos Krajovos būrio. Už akių surengtas karo lauko teismas jau iš anksto buvo nusprendęs jį pakarti. Nuvedė „guralių kunigaikštį“ kažkur į priekalnes, ant medžio šakos užmetė kilpą ir pakorė. V. Kžeptovskis prašė kulkos, bet jo nesušaudė. Esą kulka skirta tik priešui arba didvyriui, bet ne išdavikui. Kišenėje rastas atsiprašymo raštelis su žodžiais „atsiprašau visos lenkų tautos už savo veiksmus…“.
Taip nuslinko į praeitį V. Kžeptovskis ir „goralenvolk“ koncepcija.
