Žagrės karta dar gerai atsimena, kaip kaimas eidavo į muštynes prieš kitą kaimą, kad įrodytų, jog savas kaimas – pranašesnis. Asfalto kartoje kaimus keitė kvartalai, o tokiuose miestuose kaip Vilnius ir Klaipėda peštynės įgavo ir etninį aspektą: lietuviai aiškindavosi santykius su rusakalbiais sovietiniais kolonistais.
Išliko posakis apie keistą, iš esmės – net ne visiškai priimtiną žmogų: jis iš kitos parapijos. O apie tolimas šalis, apie kurias girdėta tik iš gandų, dar sakyta: ten gyvena drakonai. Tai – provincialumas. Jis gali būti kaimietiškas, gali būti miestietiškas, bet visada yra tam tikro uždarumo išraiška.
Provincialą domina tik jo kiemas. Tam, kas vyksta kitame kieme, provincialas – geriausiu atveju – abejingas. Blogiausiu – kito kiemo šeimininkas suvokiamas kaip grėsmė, kurią reikia įveikti, arba ji įveiks tave. Daugeliu atvejų provincialumas veikiau juokingas nei grėsmingas, bet perkeltas į politinį lygmenį jis gali įgauti pavojingų formų. Nuo siauražiūriško izoliacionizmo iki agresyvaus šovinizmo.
Dekonstrukcinis globalizmas, išvietinantis žmogų ir traukantis natūralius bendruomeninius ryšius, sukelia atoveiksmį – beveik beprecedentį provincialumo atgimimą, ir vaistai šiuo atveju nėra geresni už ligą. Tokie politikai kaip Donaldas Trampas (Donald Trump), Viktoras Orbanas (Viktor Orbán), Marina Le Pen (Marine Le Pen) patriotizmo sąvoką užpildo visiškai provincialiu turiniu.
Šiems politikams, ko gero, nuoširdžiai rūpi jų šalių gerovė, istorinė tapatybė ir kultūra. Bet juos mažai tedomina, kad kitose šalyse žmonės gyvena daug blogiau, kad jų tapatybei, kultūrai, o dažnai ir gyvybei kyla daug didesnės grėsmės iš agresyvių kaimynų ar jų pačių despotiškų režimų pusės.
Savaime suprantama, kad kiekvienas patriotas pirmiausiai rūpinsis sava šalimi ir tauta. Juolab kad kiekvienos šalies ištekliai, įskaitant gyvybinę erdvę, yra daugiau ar mažiau riboti. Neįmanoma vienai šaliai priglausti, išmaitinti ar apginti viso pasaulio žmonių. Klausimas kyla dėl ribų: kur baigiasi sveikas patriotizmas ir prasideda primityvus, atgrasus provincialumas?
Šiandien daugelis Vakarų šalių kenčia nuo persirijimo, bet verčiau meta maisto perteklių į šiukšlyną nei siunčia jį badaujantiems kraštams. Taip pigiau. Ir tai – tik mažutis, bet itin iliustratyvus savanaudiškumo aspektas. Vykstant karinei agresijai pačioje civilizuoto pasaulio širdyje tiek kaimynai, tiek pasaulio galingieji tęsia prekybą ir diplomatinius santykius su valstybe-žudike, užuot paskelbę jai visišką embargą.
Tai būtų mažiausia, ką galima padaryti, kad smurtas ir griovimas būtų sustabdyti. Net be grėsmingos karinės intervencijos, kuri – kaip nuogąstaujama – gali atvesti prie pasaulinio karo. Tiesiog uždaryti sienas. Nustoti savo pinigais šerti agresorius ir jų karinius biudžetus. Tegul patys sukasi, kaip išmano. Bet ne – juk norisi patiems sočiai ir saugiai gyventi, valgyti omarus su raudonaisiais ikrais, o skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. O blogiausia, kad provincialai jau diktuoja pasaulines patriotizmo madas.
Dvasinis provincialumas – bent iš dalies – įkvepia ir tokius agresorius kaip Vladimiras Putinas. Tikėtina, kad jiems nuoširdžiai sunkiai suvokiama, jog istoriškai jiems artimos šalies žmonės gali norėti ir turi teisę gyventi savarankiškai ir savaip. Rusų pasaulio idėja iš esmės yra provinciali. Ji remiasi požiūriu, jog visa, kur kada rusas įkėlė koją, yra ar turi būti rusiška. O be to – reikia parodyti Amerikai, kad mūsų kaimas – kietesnis. Per trumpos rankos tiesiogiai susiremti su Amerika? Tai bent parodysime Amerikai Ukrainoje.
Tiek trampiškai orbaniškas kolektyvinis egoizmas, tiek putiniškas noras įrodyti savo kaimo pranašumą kyla iš savimi patenkinto provincialumo. Bet yra ir kita rūšis – savęs besigėdijantis provincialumas.
Ne taip seniai daugelis didlietuvių perėjo prie lenkiškos kalbos ir kultūros, o daugelis mažlietuvių – prie vokiškos. Priklausomybė didesnei ir stipresnei tautai maitino provincialius kompleksus: mes irgi ponai! Dabar šie kompleksai kompensuojami lakstant po paradus už kokio afroamerikiečio nusikaltėlio atminimą ar vienalytes santuokas. Mes irgi pažangūs! Mes žengiame koja kojon su pasauliniais trendais!
Sugužėję į metropolijas provincialai, garažuose paslėpę mėšlinus batus ir apsiavę „lakierkomis“, tariasi būsią aukštesnės kategorijos žmonės, jei išsižadės visko, kas juos siejo su gimtąja provincija. Taip su purvinu vandeniu išpilamas ir niekuo dėtas kūdikis. O būtent – tautinė savimonė ir kultūra.
Oriam, išsilavinusiam ir savarankiškai mąstančiam žmogui nėra jokio reikalo įrodinėti savo vertę. Jam užtenka pačiam ją žinoti. Jis domisi tuo, kas vyksta visame pasaulyje, džiaugiasi jo įvairove ir stengiasi, kad jo šalis, jo bendruomenė ir jis pats autentiška ir originalia savastimi galėtų dalyvauti šioje įvairovėje.
Toks žmogus mažiau galvoja apie tai, kas madinga, o kas – marginalu. Jam labiau rūpi – kas teisinga, o kas – klaidinga ar net ydinga. Madų vaikymasis – būtent savęs besigėdijančio provincialo bruožas. Savimi patenkintas provincialas galvoja, kad už jo kiemo tvoros nieko vertingo nėra, o jei yra – tai reikia atimti ir pasisavinti. Savęs besigėdijantis provincialas siekia tapti „kaip visi“ ar bent – „kaip tie, aukštesnės rasės“. Jam net sunku suvokti, kad mados praeina. Jas keičia kitos mados. Tai – žmogus be stuburo ir formos.
Tiksliau, toks žmogus įgauna formą pagal vietą, kurioje atsiduria. Tai – žmogus-molis. Bet yra žmonės-akmenys, kurie patys įspaudžia savo formą į vietą, kurią užima.
Nei savimi patenkintas, nei savęs besigėdijantis provincialas nėra nei žmogus sau, nei žmogus pasauliui. Vienas kraštutinumas nėra deramas vaistas nuo kito. Vaistas – savarankiškas mąstymas ir siekis mokytis. Kai ką perimant, kai ką sukuriant, kai ką perduodant kitiems. Žmogiškoji būtis – tai amžina apykaita. Bet kad galėtum ką nors duoti kitiems, reikia pačiam tai turėti. Tai – kelias žmogui su pridėtine verte.
