Ne taip seniai nuskambėjo skandalas, kai Bažnyčios atstovai kreipėsi į Seimo narius, prašydami grąžinti Lietuvos piliečiams galimybę pervesti procentus nuo savo mokesčių religinėms bendrijoms. Šiame prašyme nėra nieko skandalingo. Skandalą sukėlė reakcija: Bažnyčia privalanti registruotis kaip lobistinė organizacija.
Nuostabu. Pakalbėjai su pažįstamu Seimo nariu apie kokios nors užsienio tautos reikalus – ir tu jau lobistas. Paprašei jo balsuoti už ar prieš abortų apmokėjimą iš mokesčių mokėtojų kišenės – tu jau lobistų sąraše. Pažadėjai savo ir savo bendruomenės paramą už vienokią ar kitokią poziciją partnerysčių klausimu – lobistas…
Idėjinių grupių prilyginimas komercinėms bendrovėms išplauna lobizmo sąvoką. Pagal tokią logiką lobiste gali tapti ir politiko žmona, pasidalijusi savo viltimis ar nuogąstavimais. Visgi ši absurdo istorija skatina kelti kur kas fundamentalesnį klausimą apie Bažnyčios teisių raiškos būdus, laukus ir jų ribas.
Jei kalbėsime apie Lietuvoje vyraujančią Katalikų Bažnyčią, jos atstovai dažnai apleidžia savo teises ir net pareigas, kurios jai priklauso, braudamiesi į tas sritis, kurios nėra jos kompetencija. Bažnyčia turi galingą ginklą prieš tuos, kurie kraipo ar neigia jos moralinę doktriną. Užtektų ekskomunikuoti abortistus ir genderistus ipso facto, pirmiausiai – politikus, kad vis dar gana religingoje visuomenėje tokių politikų žymiai sumažėtų.
Ką regime vietoje to? Bažnyčios atstovai kišasi į politikų darbą, sprendžiant, ar valstybei pripažinti kokią nors kitos pakraipos religinę bendruomenę. Politiniai svertai naudojami ten, kur turėtų būti skelbiama Evangelija ir atsiveriama diskusijai. Tai rodo tik vidinį silpnumą ir užtikrintumo stoką. Užuot saugojus moralę, kuri yra vienintelė politikos ir religijos sąlyčio sritis, valstybė spaudžiama nustatyti teisingą religiją.
Dar blogiau, kai dvasininkai pradeda kištis į partinius santykius, toli išeidami už moralės ribų. Savo laiku madingas kunigas smerkė mitingus prieš Algirdą Brazauską ir laimino mitingus prieš Vytautą Landsbergį. Asmeninės simpatijos ir antipatijos užgožė teisingumo principą ir stipriai diskreditavo Bažnyčią.
Šiandien praeityje garbingas kunigas viešai reikalauja Ukrainos ir jos sąjungininkų pasiduoti Rusijai, nes tik taip, esą, galima nutraukti žmonių žudynes. O šis kunigas tikrai nėra kvailas. Jam turėtų būti suvokiama, kad agresorius, suvokęs, jog agresija pasiteisina, anksčiau ar vėliau eis toliau. Ir vėl bus žudynės.
Net jei atmestume šią perspektyvą, Bažnyčios pareiga – aiškiai pasakyti, kas yra karo kaltininkas, o kas – auka. Bet ko norėti iš eilinio kunigo, kai čia suklumpa aukščiausi Bažnyčios hierarchai…
Dar vienas kažkada autoritetingas kunigas, įsiliejęs į kairiųjų radikalų gretas, skleidžia melą apie Lietuvos istoriją ir dabartinę politiką. Antaną Smetoną jis vadina antisemitu, o Vytautą Landsbergį ir Lauryną Kasčiūną – fašistais. Nors melagingas liudijimas – viena didžiausių nuodėmių, pažeidžianti patį Dekalogą.
Atrodytų, atskirų dvasininkų pažiūros ir elgesys – jų asmeninis reikalas. Tik ne tada, kai peržengiama tiesa ar teisingumas. Be jų bet kokia religija – bergždžia, kaip ir jai atstovaujanti institucija.
Žinoma, šališkumas ir pigus politikavimas žemiausia šio žodžio prasme nėra tiktai katalikų problema. Ne taip seniai dvi protestantiškos bendruomenės, priklausančios tai pačiai denominacijai, viešai dergė viena kitą. Paskaitai evangeliją pagal Rimą – visa esmė: koks blogas Algis. Ir atvirkščiai. O kur dar judėjų rietenos?
Visgi bet kokios grumtynės nublanksta prieš katalikų tradicijai atstovauti pretenduojančio ekstremistinio interneto leidinio viltį, kad kada nors prisikels musulmonų žudikas. Taip ir įvardyta: musulmonų žudikas. Lieka viltis, kad šiuo leidiniu susidomės teisėsauga, bet ar sulauksime, kada nuo to atsiribos hierarchai?
Politikos ir religijos santykiai visad buvo painūs. Antai, Vilniaus pranciškonų bažnyčios grąžinimas pranciškonų ordinui kai kurių Lietuvos politikų pasitiktas itin priešiškai, nes grąžinta lenkų pranciškonams. Šiuo atveju politikai, patys net ne katalikai, bandė kištis į Bažnyčios autonomijos sritį. Kita vertus, kai Bažnyčios atstovai laiko savo turtu Lietuvos valdovų insignijas, tai jau Bažnyčios kišimasis į valstybės sritį.
Demokratinė pasaulietinė valstybė nėra nei aukščiau, nei žemiau už Bažnyčią: tai – lygiavertės partnerės. Dvasinėje srityje pirmenybė tenka Bažnyčiai, bet žemiškame gyvenime ji veikia kaip viena iš daugybės asociacijų. Kiekviena asociacija turi savo vertybių sistemą, kuri privaloma visiems jos nariams.
Užtai keista, kai žmonės, prisiskiriantys Bažnyčiai, elgiasi priešingai jos moraliniams principams. Ar tai būtų politikas, leidžiantis amoralius įstatymus, ar teisininkas, devalvuojantis prigimtines visuomenės struktūras, ar gydytojas, nutraukiantis Dievo duotą gyvybę. O juk dažnas jų lankosi Mišiose ir priiminėja sakramentus.
Buvo laikai, kai Bažnyčia, vadovaudamasi tuometėmis sampratomis, prisiskyrė per daug funkcijų, piktnaudžiaudama žemiškuoju kardu. Šiandien ji slepia sandėlyje dvasinį kardą, atsisakydama funkcijų, priklausančių jai pagal prigimtį, o būtent – teisės ir pareigos savo nariams nustatyti moralines ribas.
Postmoderniame pasaulyje Bažnyčiai paliekamos trys funkcijos: istorinio paveldo muziejaus, socialinės organizacijos ir psichoterapijos klinikos. Bažnyčia turinti užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi jaukiai. Bet tai nėra Bažnyčios misija, kaip ja nėra ir politinės partijos vaidmuo. Bažnyčia turi skelbti Evangeliją ir sergėti moralines normas. Atviras klausimas: ar mūsų šalis išbažnytinama, ar pati Bažnyčia išsibažnytina?
Stovėjimas po medžiu didžiausių moralinių kovų laikotarpiu per visą istoriją, geriausiu atveju – apsiribojant apgailestavimo pareiškimais, rodo, kad Bažnyčia išsikvepia. Anot vieno sociologo, beje – kataliko, šiandien Bažnyčiai svarbiausia jos pačios turtinė padėtis, išskirtinis teisinis statusas, bet ne dorybių klausimas. Užuot kvietus nusidėjėlius atgailauti, ką darė Kristus ir apaštalai, rūpinamasi, kad tie nusidėjėliai būtų patenkinti.
Taip Bažnyčia praranda savo turinį, paskirtį ir prasmę. Šiame kontekste nėra, ko stebėtis, kad jos vietą užima jaunesnės ar atneštinės religinės bendruomenės. Virkaujantys dėl Senojo žemyno islamizacijos turėtų mažiau pykti ant musulmonų, o labiau rūpintis, kodėl tradicinės institucijos praranda autoritetą.
Jei vieta tuščia, ją kas nors anksčiau ar vėliau užims. Daugeliui žmonių norisi aiškumo. Katalikų Bažnyčioje to vis mažiau. Nors dabartinis popiežius Leonas atrodo kur kas blaivesnis už savo pirmtaką Pranciškų, jam trūksta tiek Benedikto tvirtybės, tiek Jono Pauliaus II veržlumo. Leono vadovaujama Bažnyčia lyg ir liovėsi sparčiai ristis žemyn, bet ropštis aukštyn jai trukdo įsimetusi pasaulietiškumo trauma.
Kitoms Bažnyčioms nėra, ko džiaugtis brolių katalikų krize. Nuo to, kokia bus Katalikų Bažnyčia, priklauso daugelio visuomenių, tarp jų – ir lietuvių tautos likimas. Daugybei europiečių Katalikų Bažnyčia – paskutinis moralės švyturys. Užgesus jam užslinks tamsa. Kai kas ras – ir jau randa – kitus šviesos šaltinius, bet daugelis praranda bet kokius orientyrus. Visų konfesijų krikščionims reikia melstis už Katalikų Bažnyčios atgimimą.
Dievas yra vienas. Kristus yra vienas. Ir dvasinė Bažnyčia yra viena. Tik palaikydami vieni kitus galime atremti pasaulio išpuolius. Budėkime maldoje, išdrįsdami vieni kitiems pasakyti tiesą į akis.
