Asmuo ir asmenybė
Dabar turime problemą – kaip iš asmens sukurti asmenybę. Žodis „sukurti“ nelabai tinkamas, nors kai kuriame kontekste jį galima pavartoti. Asmenybe tampama. Taigi dilema – kaip nesutrukdyti asmeniui tapti asmenybe. Mes jau turėjome analogišką atvirkštinį variantą – kai asmenybės buvo paverčiamos tik asmenimis, kurių vienintelis išskirtinis bruožas – asmens kodas pase. Pilku, nuobodžiu, neįdomiu asmeniu, kurio egzistavimas visuomenei ypatingos naudos neteikia, jau nekalbant apie negatyvų poveikį, kai vietoj naudos net kenkiama visuomenei, daroma žala jos nariams.
Jeigu sistema (valstybė, santvarka, valdžia, mokymo įstaigos) arba artima aplinka (šeima, tėvai, giminės, draugai) jau nuo ankstyvos vaikystės laužo vaiko ego, kas yra jo širdis ir šerdis, labai abejotina, kad iš jo be problemų išaugs sveika asmenybė. Gali suniveliuoti „problemišką“ žmogų ir padaryti jį tokiu, „kaip visi“ – „vardan visuomenės gerovės“, bet iš tiesų tai apgaulė.
Kaip rezultatą turėsime kompleksuotą, nelaimingą žmogų ir nežinomą praradimą tai pačiai visuomenei. Bet gali leisti „sunkaus charakterio“ vaikui eksperimentuoti, pažinti pasaulį, „išlipti iš dėžės“, netramdyti jo, ir rezultatas gali būti, kad matysime unikalią, savarankišką asmenybę, iš tiesų praturtinsiančią visuomenę.
Kaip ir kiek leisti ir neleisti? Kiek galima, o kiek negalima? Kaip žinoti, kokie leidimai ar draudimai kada reikalingi, kad užaugtų brandi asmenybė, o ne išlepintas „snaigutis“ be nuomonės, be stuburo ir be moralinių vertybių, tik su nesibaigiančiais lūkesčiais, pageidavimais, reikalavimais, įsižeidimais? Kaip išlaviruoti augant ir bręstant tarp stipraus pasitikėjimo savimi ir puikybės? Tarp vidinio nuolankumo ir nepilnavertiškumo?
Kaip suderinti kuklumą ir drąsą? Kaip būti drąsiam, bet ne įžūliam? Sveikas protas, meilė, intuicija, protingas balansas, moralinės vertybės, išmintis iš aukštybių. Pradėkime nuo pastarosios.
Kalbant apie individo ir bendruomenės santykį negalima nepaminėti emocinio intelekto svarbos. Emocinis intelektas – tai žmogaus sugebėjimas įvardinti savo jausmus, valdyti emocijas, mokėjimas motyvuoti tiek aplinkinius, tiek ir save pačius, gebėjimas bendrauti su aplinkiniais, empatija, įgūdis atpažinti kitų žmonių emocijas bei mokėti šią informaciją pakreipti tinkama linkme.
Wikipedia: Emocinis intelektas (EI), emocinė lyderystė (EL), emocinis koeficientas (EQ) ir emocinis intelekto koeficientas (EIQ) yra žmogaus sugebėjimas atpažinti savo emocijas bei suprasti kitų žmonių emocijas, atskirti įvairius jausmus ir tinkamai juos įvardyti, naudoti emocinę informaciją valdant savo mąstymą ir poelgius, ir suvaldyti ir/arba pakreipti emocijas taip, kad žmogus galėtų prisitaikyti prie aplinkos arba pasiekti savo tikslą(-us).
Kalbant apie lyderystę ir ne tik, tradicinio intelekto svarbos niekas neneigia, tačiau norint tapti sėkmingu lyderiu, aplink save suburti puikų kolektyvą, vien aštraus proto ir žinių nepakaks. Asmenys, kurie turi aukštą emocinį intelektą, lengviau susidoroja su stresinėmis situacijomis, sugeba susivaldyti, mažiau linkę į kraštutinumą tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir profesinėje veikloje.
Žmonės, kurių emocinis intelektas – žemas, kur kas sunkiau susidoroja su sunkumais, bėdomis, iššūkiais. Būtent iššūkių ir nepatogumo vengimas dažniausiai žmones ir sulaiko nuo galimos sėkmės, todėl labiau išvystytas emocinis intelektas laikoma itin naudinga savybe.
Kai žmogus sugeba atpažinti ir įvardyti savo emocijas, jis turi galimybę jas valdyti, nukreipti tinkama linkme. Taip pat kai žmogus sugeba atpažinti šalia esančiojo emocijas – jis mokės su juo kalbėtis, tinkamu metu pasakyti tinkamus žodžius. Tokios savybės itin padeda užsiimant saviugda bei padarys jus patrauklesniu aplinkiniams, juk kiekvienas nori būti suprastas ir įvertintas.
„Puikiai išsilavinę, aukšto intelekto asmenys gali stokoti emocinės brandos ir dėl to jiems gali nesisekti gyvenime. Ir atvirkščiai – išskirtiniais gebėjimais neapdovanoti žmonės gali būti labai sėkmingi, mėgstami ir laimingi. Kodėl? Vien dėl to, kad pasižymi aukštu emociniu intelektu. Tokie asmenys yra daug efektyvesni darbuotojai.
Net ir labai kvalifikuotas žmogus bus nenaudingas organizacijai ar netgi pridarys daug žalos, jei nesugebės bendradarbiauti, bus negeranoriškas, nelankstus, nemokantis sutarti su kolegomis, vadovais, klientais. Aukšto EI asmenys greitai ir lengvai įsilieja į organizaciją, moka dirbti komandose, efektyviau bendrauja, dalijasi idėjomis, neįsijaučia į „viršininko“ vaidmenį, nepuola įsakinėti kitiems ir panašiai.
Organizacijų vadovai paprastai suinteresuoti rinktis darbuotojus, pasižyminčius aukštu EI, tam, kad organizacijoje vyrautų pozityvi emocinė atmosfera, darbuotojų santykiai būtų šilti ir pagarbūs.“ – teigia profesorė Dalia Antinienė.
Svarbi visuomenės ir jos narių charakteristika – tolerancija, be kurios bet kurioje bendruomenėje neišsiskleis asmuo, ypač jeigu jis „problemiškas“, „su charakteriu“, „kitoks“, kas dažnai būna ryškesnių asmenybių bruožai. Mūsų visuomenėje sutinkame daugybę skirtingų žmonių su skirtinga pasaulėžiūra, religija, kultūra, elgesio normomis, nuomonėmis. Be tolerancijos kartu su jais neišgyventume nė dienos. Tačiau visuomenės tolerancija privalo turėti savo ribas, atsižvelgiant į tai, ką ji laiko savo vertybėmis, visuotinu gėriu ir gerove. Čia svarbu neapsimesti, kad nežinom, kokios tos vertybės ir kas tas gėris.
Tolerancija (ar jos sąvoka) negali būti naudojama kaip pretekstas pateisinti netinkamą ar net žalingą vieno kurio asmens ar asmenų grupės elgesį, – kaip nusikaltėlis negali reikalauti tolerancijos savo nusikaltimams. Bet šiandien matome, kaip Overtono langas veriasi vis plačiau ir visuomenė pratinama vis prie naujų elgesio normų, sampratų, reikšmių, vis labiau praplečiant tolerancijos ribas, kas vadinama pažanga, o iš tiesų – tolstant nuo bendražmogiškų, sutartinai priimtų bendruomenės, visuomenės normų ir vertybių.
Mažuma ima reikalauti daugumos paklusimo, apeliuodama į toleranciją, o jei tai neįvyksta, kaltina „homofobija“. Tokiais šantažo metodais harmoningi santykiai visuomenėje nekuriami.
Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „tolerantia“, reiškiančio „kantrybė, ištvermė“. Kiek visuomenė turi kantrybės priimti kitokį žmogų ar grupę, kitokią nuomonę, kitokį elgesį, o kada jau reikia sakyti „stop, gana!”? Nuo to priklauso visuomenės sveikata.
Jeigu priimsime domėn, kad „tolerancija“ – ir medicinoje naudojamas terminas, nusakantis, kiek organizmas gali pakelti svetimkūnį, tai gausime aiškesnį suvokimą. Netoleruodamas kenksmingo ar pavojingo svetimkūnio organizmas jo neįsileidžia, nes gina ir saugo save. Toleruodamas ir priimdamas viską, jis pasmerkia save pražūčiai, ištinka mirtis. Perkelkime tai į visuomenę ir suprasime, kad toleruodama ir priimdama viską, kas kenksminga ir pavojinga, visuomenė ar bendruomenė mirs, kaip socialinė aplinka žmonėms, sukurtiems pagal Dievo paveikslą.
Bene taikliausiai vienu sakiniu apie tai yra pasakęs arkivyskupas Čarlzas Džozefas Šapju (Charles Joseph Chaput): „Blogis prašo tolerancijos tol, kol įtvirtina savo viešpatavimą. Po to jis imasi gėrio nutildymo.“
Šiandien girdime daugybę mokymų apie tai, kaip reikia mylėti save. Tai nėra blogai. Blogumas prasideda tada, kai mokoma mylėti TIK save. Daug mokymų apie tai, kad tu gali, tu pasieksi, tau pavyks! Ir tai nėra blogai – iki tada, kai viskas TIK dėl tavęs.
Ir čia prieiname prie aukščiau minėtos sąlygos. Ta sąlyga – tavo pašaukimas. Tai itin svarbu ir tiesiogiai susiję su tuo, apie ką kalbame. Dabar nekalbėsime apie religinę, biblinę pašaukimo prasmę, tik apie bendrąją, egzistencinę, nors šiaip tai irgi susiję dalykai.
Šioje nihilistinėje visuomenėje, šiame postmodernistiniame amžiuje pašaukimo tema nustumta į šoną. Vietoj to, vienais atvejais, neriama į begalinius „savęs ieškojimo“ labirintus ezoterikoje, magijoje, mistikoje, parapsichologijoje, filosofinėse vingrybėse, kur dažnai tikslas – ne iš tiesų „atrasti save“, bet pats „ieškojimas“, savęs parodymas, „mandrumo“ demonstravimas, proto žaidimai.
Apskritai, kai egzistenciniai klausimai nepopuliarūs, teologiniai klausimai ar diskusijos palikti religinių bendruomenių tarnams ir nariams, o krikščionybę keičia įvairiausių religinių, filosofinių, dvasinių mokymų kokteilis, personaliai adaptuotas kiekvienam asmeniškai, kam rūpi, kas bus po mirties? Žvelgiant net ne taip toli – kam rūpi, kas bus rytoj, jei šiandien aš jaunas ir visas pasaulis sukasi aplink mane? Man nerūpi, kodėl aš čia. Man nesvarbu, kodėl aš gyvenu. Aš nekeliu tokių klausimų. Pašaukimas? Koks pašaukimas?! Nejuokinkit!
Bet jeigu kažkam vis tik parūptų, ir beieškant savo tapatumo, bandant susivokti savyje, suvokti savo identitetą, surasti savo vietą po saule, iškiltų klausimai „kas aš?“, „koks aš?“, „kokia mano paskirtis šioj ašarų pakalnėj?“, tai neišvengiamai prieitų ir prie pašaukimo, gyvenimo prasmės klausimų. Nes neturėsi pilno vidinio pasitenkinimo ir ramybės, neatsiskleisi kaip unikali asmenybė, neradęs savojo pašaukimo. Tai ne gąsdinimas, tai tiesiog ramiai pasakytas faktas.
Pašaukimas skirtas tau, bet nukreiptas į kitus, skirtas individui, bet per jį – ir visuomenei, bendruomenei, jos nariams. Džiuginantis tave ir darantis tave laimingu, tuo pačiu apdovanojantis kitus. Tai dovanos, talentai, sugebėjimai tavyje, laukiantys savo pasireiškimo ir panaudojimo pilnatvės. Nebūsi laimingas, užkasęs ir paslėpęs savo talentus.
Kokios alternatyvos? Be pašaukimo asmenybė greičiausiai bus egocentriška, savanaudiška, nepilnavertė, dominuos godumas, pavydas, puikybė. Beprasmis dienų stūmimas, užsiimant šiuo bei tuo, pasitenkinant vienadieniais džiaugsmais, trumpalaikiais malonumais, bandant įtikinti kitus ir save savo svarbumu ir ypatingumu.
Arba atvirkščiai – nusivylusi, depresuota, nebematanti niekur prasmės. Nes pašaukimas ir prasmė kyla iš to paties šaltinio, jie keliauja kartu. Pašaukimas įprasmina gyvenimą, o ieškodamas prasmės, surasi ir pašaukimą.
Kuomet pažeistas dvasinis davimo-gavimo dėsnis ir visuomenė negauna iš tavęs nieko, atgal niekas ir negrįžta. Lieka vidinė tuštuma, beprasmybė, tuščia garbė ir dylanti materija. Nykstanti nykuma, tuštybių tuštybė, kaip pasakytų Saliamonas.
Greičiausiai, daugumai neatrodo taip sutirštintai-dramatiškai-tragiškai, nes vidinį nerimą ir baimę išgirsti vidinį balsą užgožia specialiai kuriamas pasaulio triukšmas, banalios linksmybės, bereikšmė veikla, kuri tai darančiam bent tuo momentu atstoja egzistencinę reikšmę ir prasmę.
Pašaukimo suvokimas, suradimas reikalingas, renkantis profesiją, savo gyvenimo kelią. Pašaukimas jau nebėra vien tik teologijos tematika, nors niekada ir nebuvo. Vis dažniau psichologai, psichoterapeutai, kalbėdami su žmonėmis, besiskundžiančiais gyvenimo beprasmybe ar tiesiog nepasitenkinimu savo darbu ar profesija, išdrįsta iškelti pašaukimo klausimą. Panašu, kad protingi specialistai suprato, jog surastas pašaukimas ir paklusimas jam atsako į svarbius egzistencinius klausimus, išsprendžia ar padeda išspręsti psichologines problemas.
(Bus daugiau).
