Evangelijos mums pateikia du Jėzaus Kristaus išdavikus. Judą Iskarijotą ir Simoną Petrą. Pirmasis atvedė pas Jėzų priešus, kurie jį nuteisė myriop. Šio apaštalo motyvai ligšiol paslaptingi. Vieni mano, kad tai buvo godumas – visgi istorijoje figūruoja 30 kruvinų sidabrinių. Kiti atmeta šią versiją kaip pernelyg paprastą. Galbūt Judas, kaip ir daugelis iš judėjų, tikėjosi politinio mesijo ir nusivylė, kai ši vizija žlugo.
Petro atveju motyvas aiškesnis. Niekinga baimė. Drebėdamas dėl savo kailio šis apaštalas išsigynė savo mokytojo. Pagal padarytos žalos mastą Judo išdavystė, be abejo, buvo labiau nusikalstama. Jei žiūrėtume į motyvus, čia būtų sunku pasakyti ką nors konkretaus, nes Judo motyvai nėra aiškūs. Jeigu Judas tiesiog nusivylė Jėzumi, tai gal ir mažiau niekingas motyvas nei baimė žinant, ką išduodi.
Skirtingi ir šių dviejų mokinių likimai. Judas nusižudo. Petras, triskart išsižadėjęs Jėzaus, jam prisikėlus triskart paliudija savo meilę mokytojui ir paskiriamas bendruomenės vyresniuoju. Biblija nutyli, kuris iš apaštalų nusidėjo labiau, tačiau daug ką pasako apie jų atgailą.
Pats lietuviškas žodis „atgaila“ nėra visai tikslus nusakyti tam, kas kalbama Evangelijų tekstuose. Šis žodis nurodo į jausmą – gailėjimąsi. Akivaizdu, kad Judas gailėjosi stipriau nei Petras. Petras apsiverkė, Judas – nusižudė. Judui gyvenimas, padarius tokią nuodėmę – išdavus dorą žmogų, atrodė beprasmis.
Vyraujanti krikščionių tradicija teigia, kad savižudybė – mirtina nuodėmė. Visgi Biblijoje nėra aiškaus atsakymo į šį klausimą. Samsonas taip pat nusižudė, bet čia nėra aiškaus vertinimo, kad jis būtų pasmerktas. Žiūrint iš jausminės pusės Judo atgaila – net labiau verta pagarbos nei Petro. Bet problema ta, kad atgaila pagal Bibliją nėra jausmas. Tai – proto ir valios veiksmas. Ten, kur mes kalbame apie atgailą, graikiškame Naujojo Testamento tekste vartojamas žodis „metanoia“, kas reiškia proto išplėtimą ir atnaujinimą.
Petras buvo pirmasis, įvardijęs Jėzų Gyvojo Dievo Sūnumi. Vargu, ar Petras mąstė tokiomis sąvokomis, kuriomis vėliau prabilo Atanazas, Augustinas ar Tomas Akvinietis, bet jis jau buvo arti Kristaus misijos suvokimo. Jis suvokė, kad Jėzaus misija – daug aukštesnė, platesnė ir gilesnė nei politinio lyderio vaidmuo. Judo problema buvo ta, kad jo protas nebuvo atnaujintas. Jam Jėzus tebuvo geras žmogus. Bet ne tas, kuris atėjo atpirkti visų ir kiekvieno – taip pat ir paties Judo – nuodėmių.
Judas mirė savo nuodėmėje, nes jo atgaila tesiekė jausmų lygį. Jis suvokė padaręs nuodėmę, bet jam trūko supračio, ką su ta nuodėme daryti. Petras – veikiausiai palaipsniui – keitė savo mąstymą, įsisavindamas žinią, kad Jėzus yra kažkas daugiau nei Žmogaus Sūnus, kuriuo ne vieną sykį prisistatė.
Jonas Krikštytojas pabrėžė, kad tikrą atsivertimą liudija darbai. Visgi nusikaltėlis, nukryžiuotas šalia Jėzaus, mirė taip ir nespėjęs įrodyti atsivertimo darbais, išskyrus vienintelį darbą – savo ištarmę, kad Jėzus yra doras žmogus ir kai kas daugiau – Viešpats, kurio karalystės laukiama.
Taigi, yra dvi atgailos rūšys. Jausminė ir protinė-valingoji atgaila. Neužtenka pasakyti: aš kaltas. Judui užteko sveiko proto tai suvokti. Neužteko proto tolesnei įžvalgai, kad nuodėmei reikalingas Atpirkėjas. Metų metus vaikščiojęs su Jėzumi Judas taip ir mirė be suvokimo, kas vienintelis gali atpirkti jo nuodėmes.
Judas pasirinko savo nuodėmę atpirkti pats, pasitraukdamas iš gyvenimo. Tai primena daugelį žmonių, kurie tikisi, kad teisumą gali įgauti vien savo darbais. Darbai – labai svarbūs, tačiau visi ir kiekvienas šalia dorų darbų yra padarę ir nuodėmių. Tad logiška manyti, jog atpirkti nuodėmes gali tik tas, kuriame nėra nuodėmės. Dori darbai – veikiau atpirkimo ir tikro atsivertimo padarinys nei priežastis ar pakaitalas.
Visiškai kitoks Petro atsivertimas. Jis pasirinko tikėti Išganytoją ir tolesniais darbais liudyti jo teisumą. Biblijoje nėra pasakyta apie Petro gyvenimo pabaigą, bet tradicija sako, kad jis mirė nukryžiuotas imperatoriaus Nerono įsaku, tebeliudydamas Kristų. Kristaus kraujas – tarsi ugnis, kuri sudegina visas mūsų nuodėmes. Kad galėtume keistis. Ir tas pokytis nėra vienkartinis. Galime vienąsyk atgailauti, priimdami Kristaus auką ir pašvęsdami savo gyvenimą jam, bet toliau atgaila priklauso po kiekvienos nuodėmės.
Pagaliau, yra krikščioniškų mokyklų, kurios teigia, jog žmogaus prabudimas danguje ar pragare priklauso nuo paskutinės minties prieš mirštant. Tai – kiek perdėta. Ne visas savo mintis galime kontroliuoti, o kol prieiname teisingos minties, galime ir mirti. Esminis klausimas, turbūt, yra bendra mūsų gyvenimo maksima. Ar leidžiame Kristui atpirkti mūsų nuodėmes, ar manome, kad galime tai padaryti patys.
Judas siekė savo teisumo. Jis nusižudė, nes nuodėmės našta jam buvo per sunki. Petras savo nuodėmę atidavė Kristui ir tapo nuplautas jo krauju. Vienas kėlė save į Dievo vietą, tapdamas teisėju sau pačiam. Kitas visa savo esybe atsidavė Dievui. Atiduodamas jam ir savo protą, ir valią, ir jausmus.
Istorija žino šventą Petrą ir nusidėjėlį Judą, nors nusidėjo abu. Šventas žmogus nėra tas, kuris išvengia klaidų, kurios – kai kada – gali būti net lemtingos. Šventas žmogus yra tas, kurį pašventina Dievas. Ir nėra kito būdo pašventinti žmogų nei šventas Kristaus kraujas, apvalantis kiekvieną atgailaujantį nusidėjėlį.
