Stebuklas įvyko. Donaldas Trampas (Donald Trump) grįžta į JAV prezidento pareigas. Liberalūs Vakarų politikai, juos aptarnaujanti žiniasklaida ir akademinė bendruomenė šoke. Naujasis laisvojo pasaulio lyderis grasina sugriauti visa, kas kruopščiai lipdyta nuo 7-ojo dešimtmečio, grąžindamas į darbotvarkę tai, kas jau buvo nurašyta istorijai: krikščioniškos moralės, prigimtinės šeimos ir konservatyvaus patriotizmo principus.
D. Trampas – bene labiausiai poliarizuojantis JAV lyderis nuo Pilietinio karo laikų. Liberalūs dogmatikai baugina, kad jis galutinai suskaldys Ameriką, paskandins ją vidinėse rietenose, atitraukdamas nuo pasaulio reikalų.
Dogmatinis mąstymas trukdo matyti faktus. Ne D. Trampas suskaldė Ameriką. Jis tėra autentiškos Amerikos reakcija. Net jei sakytume, kad šią šalį suskaldė kairuoliški D. Trampo pirmtakai, tai būtų tik dalis tiesos. Skilimas prasidėjo dar praėjusio amžiaus pabaigoje, universitetuose ir gatvėse.
Neoliberalūs ir neomarksistiniai demagogai ilgai ir nuosekliai vykdė revoliuciją prieš visa tai, ant ko pastatyta Amerika – šeimą, bažnyčią, konservatyvią respubliką. Atrodė, jog istorinė kryptis nulemta. Bet štai pasirodė D. Trampas, mesdamas iššūkį genderistinei ir kosmopolitinei dekonstrukcijai.
Dešiniesiems Europos politikams nušvito viltis. Jei demokratinio pasaulio flagmanas gali perimti konservatyvią darbotvarkę, kuo prastesni europiečiai? Pavyzdžiai įkvepia. Visgi nėra pagrindo juos pernelyg sureikšminti. D. Trampas jau buvo prezidentu. Ar įvyko visuotinė konservatyvi europiečių revoliucija? Ne. Vienos šalys rinkosi dešiniuosius, kitos – kairiuosius, visur lėmė vietinės aktualijos ir vietinė konjunktūra. Nebus taip, kad D. Trampas Europos konservatoriams atneš pergalę ant lėkštutės. Teks ilgai ir sunkiai dirbti.
Maža to. Europos ir Amerikos visuomenės skiriasi savo sandara. Amerikoje konservatyvus gali būti ir baltasis, ir juodaodis, ir ispanakalbis. Europoje konservatizmas glaudžiai susijęs su nacionalizmu. Kas geriau, o kas – blogiau, atskiras klausimas. Faktas tas, kad Europos dešinė – tai vietiniai europiečiai, o jie pralaimi karą atvykėliams, kurie tik ir laukia, kada kairiuosius galės pakeisti sava tvarka, galbūt – dešiniąja, bet tikrai ne europietiška. Vakarinėje Europos pusėje tai jau nulemta, rytinė pusė dar turi vilties.
Kas tikrai keisis tarptautinėje politikoje, tai Amerikos ir Europos Sąjungos metropolijų santykiai. Grįžus D. Trampui Europa distancijuosis nuo Amerikos, siekdama tapti savarankiška galybe, kas reikš integracijos gilinimą valstybių-narių suverenumo sąskaita. Vokietijos ir Prancūzijos lyderių – Olafo Šolco (Olaf Scholz) ir Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) – svajonė dabar įgauna konkretų pavidalą ir pateisinimą. Amerikai paliekant „liberaliąją demokratiją“, jos vėliavą perims Europa – ir ne valstybių-narių naudai.
Pirmiausiai tai reikš kultūrinių ir socialinių Vakarų kairuolių normų brukimą į nacionalinių valstybių teisines sistemas. Antra vertus, tikėtina gilesnė integracija užsienio ir gynybos politikoje, skaldant NATO. Apie Europos Gynybos Sąjungą jau prabilo ir ilgą laiką transatlantiniu politiku buvęs Andrius Kubilius.
Jautriausias mums klausimas dabar, žinoma, Ukraina. Ką reiškia D. Trampo pažadai baigti karą šioje šalyje, žino tik pats D. Trampas. Kurią pusę jis spaus: Ukrainą ar Rusiją? Net jei spaustų abi, tai – vargu, ar tenkinamas sprendimas. Bet koks patvirtinimas Rusijai, kad agresija apsimoka, lemtų jos tąsą ateityje. Net mažiausia teritorinė nuolaida iš Ukrainos pusės būtų ženklas visiems pasaulio agresoriams, kad nieko tokio įsibrauti į svetimą šalį, žudyti jos gyventojus ir grobti žemes.
Antra vertus – kažin, ar begali būti blogesnis scenarijus nei Džo Baideno (Joe Biden) trypčiojimas vietoje. D. Trampas – avantiūristas, kas teikia ir vilties, ir kiek baugina. Jei išrinktasis prezidentas užsispirs gelbėti Ukrainą, jį vargu, ar besustabdys bet kokia pasaulio galybė. Todėl teisus ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, ir mūsų valstybės vadovas Gitanas Nausėda, suvokdami, kad su naujuoju laisvojo pasaulio lyderiu reikia dirbti. Jei kils tikėtinas konfliktas tarp Vašingtono ir Briuselio, mūsų kelias – su JAV.
Vidurio Europa, įskaitant Baltijos šalis, gali tapti Amerikos penktąja kolona Europoje gerąja prasme. Nes būtent Amerika, vadovaujama D. Trampo, gali būti mūsų suverenumo garantas. Ne tik oponuojant Maskvai, bet ir palaipsniui atsikovojant savo suverenumą iš Briuselio.
