Sveikinu gerbiamus Lietuvos žmones, kurie įkvepia mus savo šlovinga kova už laisvę. Lietuvos žmonių atsidavimas laisvei, pagarba demokratijai ir žmogaus teisėms aiškiai rodo, kad Lietuva yra tinkama vieta ieškoti paramos čerkesų bylai.
Kaip Jungtinės Čerkesijos taryba, rugpjūčio 2–10 dienomis surengėme kelionę į Lietuvą, tęsdami savo pastangas užtikrinti tarptautinį čerkesų genocido pripažinimą. Dėl mūsų Tarybos pirmininko pono Kase Kiko (Kase Kik) praėjusiais metais užmegztų kontaktų jau kurį laiką rengiame susitikimus su Lietuvos politikais.
Šiais metais mūsų komanda: Fatimat Kardanova, dr. Mustafa Džanbekas (Mustafa Canbek), Rustamas Chuaževas ir dr. Orchanas Barsikas (Orhan Barsiq), vyko į Vilnių, tikėdamiesi plėtoti ryšius ir bendradarbiauti atkreipiant tarptautinės bendruomenės dėmesį į čerkesų genocidą. Kelionės į Lietuvą metu surengėme susitikimus su daugybe politikų, akademikų ir kai kuriais vyriausybės pareigūnais.
Prieš leisdamasis į mūsų susitikimų detales, norėčiau trumpai informuoti mūsų gerbiamus skaitytojus apie čerkesus ir čerkesų genocidą.
Remiantis žinoma istorija, čerkesai (adygai) Šiaurės Vakarų Kaukaze, Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse, gyvena jau daugiau nei šešis tūkstančius metų ir yra žmonių šeimos nariai, turintys savo kalbą, kultūrą ir istoriją. Nors skirtingais istorijos laikotarpiais jie įkūrė savo karalystes (meotų, zikhų, kasogų), sakoma, kad jie niekada nesukūrė tokios valstybinės struktūros, kokią mes ją suprantame šiandien.
Nepaisant to, tarp čerkesų buvo labai veiksminga socialinė sistema, užtikrinusi taiką ir tvarką. Be to, kadangi Kaukazas buvo svarbus tranzito punktas, jie buvo priversti nuolat kovoti, kad apsaugotų savo tėvynę nuo išorės įtakos. Šimtmečius jie gynė savo tėvynę – Čerkesiją – nuo daugybės genčių, tokių kaip hunai ir mongolai, išpuolių.
Galiausiai jie buvo priversti gintis nuo rusų išpuolių, pradėtų imperiniais tikslais. Nuo XVIII amžiaus pradžios rusai su pertraukomis puolė, o 1763 m. jie pademonstravo savo ketinimą visam laikui užgrobti Čerkasiją, pastatydami tvirtovę Čerkesijos Mezdeugo regione.
Nuo šios datos čerkesai 101 metus nuolat kovojo gindami savo tėvynę ir laisvę, padarydami rusams didelių nuostolių. Nors rusams vos per kelerius metus pavyko užimti didžiules Sibiro ir Rytų teritorijas, jie buvo priversti daugiau nei šimtmetį bandyti užimti tokį palyginti nedidelį regioną kaip Čerkesija.
Tai rodo, kaip sunkiai čerkesai kovojo už savo laisvę. Rusų pastatytos tvirtovės buvo ne kartą užimtos ir sunaikintos čerkesų, o jų karinės pajėgos buvo sunaikintos; tačiau jie tęsė savo atakas prieš Čerkesiją su vis didesne jėga.
Okupacijos metu rusai beatodairiškai žudė žmones, įskaitant moteris, vaikus ir civilius gyventojus; jie griovė namus ir gyvenvietes, niokojo pasėlius ir miškus. Čerkesai taip pat turėjo susidoroti su sistemingu rusų skleidžiamu badu ir ligomis. Rusai netgi vykdė biologines atakas, užkrėsdami čerkesus maru. Manoma, kad per šią okupaciją žuvo milijonai žmonių. Be to, daugelis išgyvenusių čerkesų vaikų buvo išsiųsti į skirtingas šeimas ar vaikų namus ir rusifikuoti.
1860-aisiais čerkesai sudarė politinę sąjungą ir kreipėsi pagalbos į tokias šalis kaip Anglija, Prancūzija ir Osmanų imperija. Tuo metu Europoje gyveno Lenkijos okupacijos priešininkai, įskaitant intelektualus, kareivius ir aristokratus, ir užmezgė su jais ryšį.
Į Čerkesiją buvo atgabenta grupė kareivių ir įvairių ginklų, kad paremtų kovą už laisvę. Tačiau nei diplomatinių iniciatyvų, nei karinės pagalbos nepakako, atsižvelgiant į Rusijos imperines ambicijas. Iki 1864 m. čerkesai su paskutinėmis likusiomis pajėgomis žygiavo į mirtį Kbaados slėnyje (Sočyje). Vien tą dieną žuvo 20 000 čerkesų karių.
Po to žmonės buvo sistemingai deportuojami iš savo namų ir kaimų ir gabenami į pakrantę. Laukdami laivų, kurie juos nugabentų į Osmanų teritoriją, daugelis žuvo nuo bado ir ligų. Tie, kurie pasiekė priešingą Juodosios jūros krantą, taip pat nebuvo iš karto išgelbėti. Šimtai žmonių kasdien mirdavo uostuose ir laukimo aikštelėse.
Šios tragedijos pabaigoje žuvo 1–1,5 milijono žmonių, o čerkesų populiacija Čerkesijoje sumažėjo 90 procentų. Šiandien čerkesai gyvena išsibarstę po daugelį šalių, pirmiausia – Turkiją, Siriją, Jordaniją, Europą ir Jungtines Valstijas.
Nepaisant 161 metų tremties, čerkesai nepamiršo savo tėvynės, tapatybės ar kultūros. Nepaisant visų sunkumų, jie toliau stengiasi išsaugoti savo etninę tapatybę ir perduoti ją ateities kartoms.
Praėjusiais metais, siekdami Lietuvos paramos, susitikome su daugeliu politikų. Aptarėme čerkesų tautos politinius klausimus ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Šiais metais turėjome galimybę susitikti su pareigūnais, kurie gerai pažįsta tiek čerkesus, tiek dabartinę politinę padėtį. Profesoriaus dr. Ado Jakubausko ir politologo bei žurnalisto Mariaus Kundroto ypatingų pastangų dėka apsikeitėme idėjomis su valdančiųjų ir opozicinių partijų parlamento nariais. Taip pat susitikome su kai kuriais vyriausybės pareigūnais.
Susitikimų metu pateikėme informaciją apie čerkesų genocido istoriją, paaiškinome tragedijos mastą ir detales, kaip Rusija sistemingai vykdė šį genocidą. Prašėme paramos siekiant teisingumo ir saugant bei ugdant čerkesų tautą, kuri yra ant išnykimo ribos. Paminėjome, kad yra daug archyvinių įrašų ir leidinių apie čerkesų genocidą.
Trumpai paminint kelis, Irano ir Amerikos istorikas prof. dr. Firuzas Kazemzadehas pirmasis apibrėžė čerkesų patirtą tragediją kaip „genocidą“ (1974 m.). Taip pat minėjome, kad kitas Amerikos istorikas, prof. dr. Volteris Ričmondas (Walter Richmond), savo knygoje „Čerkesų genocidas“ (2013 m.) išsamiai paaiškino, kad kiekvieną iš penkių veiksmų, įtrauktų į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, rusai sistemingai vykdė prieš čerkesus.
Be šių dokumentų, yra daug rašytinių dokumentų apie čerkesų genocidą. Be Rusijos karininkų pranešimų, yra knygų, kurias parašė tokie rusų rašytojai kaip Potas (Potto), Fadajevas, Berje, Veniukovas ir Tichomirovas, kurie buvo to laikotarpio liudininkai, ir Europos karininkai, tokie kaip Longvortas (Longworth), Belas (Bell), Spenseris (Spencer), Fonvilis (Fonvill) ir Lapinskis, kurie buvo Čerkesijoje.
Taip pat yra laikraščių archyvų iš atitinkamų šalių, knygų, straipsnių ir šiuolaikinių istorikų magistrantūros baigiamųjų darbų. Problema ta, kad vien tai, jog svarbios informacijos apie čerkesų genocidą esama daugybėje oficialių ir akademinių dokumentų, archyvinių įrašų ir knygų, nepakanka teisingumui įtvirtinti. Norint įtvirtinti teisingumą čerkesams, reikalingas tarptautinės bendruomenės susidomėjimas ir parama.
Paaiškinome, kad čerkesų klausimo negalima laikyti Rusijos vidaus reikalu; priešingai, tai yra tarptautinė problema. Čerkesai neturi teisės grįžti į savo tėvynę Čerkesiją. Tie, kurie siekia įsikurti savo tėvynėje, susiduria su daugybe sunkumų. Dėl karo Sirijoje labai nedaug čerkesų, kurie buvo priversti palikti Siriją, galėjo grįžti į savo tėvynę Čerkesiją. Tuo metu Rusijos valdžia kategoriškai atmetė čerkesų nevyriausybinių organizacijų ir intelektualų prašymus.
Be to, per 2023 m. žemės drebėjimą Turkijoje daugybė čerkesų gyvenviečių patyrė didelę žalą. Maždaug 40 nevyriausybinių organizacijų ir intelektualų Rusijos valdžiai pateiktoje paraiškoje buvo prašoma suteikti čerkesams teisę grįžti į savo tėvynę Čerkesiją dėl jų namų sunaikinimo; tačiau šį prašymą Rusijos valdžia taip pat atmetė dėl įvairių priežasčių.
Net ir tokiose situacijose kaip karas ir stichinės nelaimės, Rusijos valdžia neleidžia jiems ieškoti prieglobsčio savo tėvynėje Čerkesijoje. Be to, šių metų balandį čerkesams, kurie 1995 m. grįžo į Čerkesiją, gavo Rusijos pilietybę ir gyveno Čerkesijoje, įvairiais pretekstais buvo atimta Rusijos pilietybė.
Panašios situacijos kartojosi ir pastaraisiais metais, Rusijos Federacija deportavo kai kuriuos savo piliečius. Jei čerkesas, norintis perkelti visą savo turtą į Rusijos okupuotą Čerkesiją ir ten pradėti naują gyvenimą, žinotų, kad net po 30 metų jam gali būti atimta pilietybė, ar jis svarstytų galimybę grįžti? Rusija naudoja visas teisėtas ir neteisėtas priemones, kad užkirstų kelią čerkesų grįžimui.
Be to, čerkesai, nenorėję dalyvauti 2022 m. Rusijos pradėtame kare, siekiant įsiveržti į Ukrainą, išvyko į skirtingas šalis. Po kurio laiko čerkesai, kurie kreipėsi į Rusijos atstovybes dėl pasų galiojimo pabaigos, sulaukė neigiamo atsakymo. Palikę Rusiją, jie staiga neteko visų pilietinių teisių ir negalėjo keliauti į skirtingas vietas iš šalių, kuriose buvo apsistoję. Tarp jų buvo ir tokių, kurie dėl sveikatos priežasčių turėjo keliauti į skirtingas šalis; tačiau Rusija atsisakė atnaujinti šių asmenų pasus.
Dėl to šimtai čerkesų turėjo kreiptis į skirtingas šalis, kad gautų leidimus atvykti. Čerkesų klausimas vėl iškilo kaip tarptautinė problema, ir dėl šių priežasčių buvo aptarta būtinybė suteikti čerkesams specialų tarptautinį statusą, pavyzdžiui, „tremtinės tautos“.
Nuo Vladimiro Putino atėjimo į valdžią Rusijoje žuvo daug verslininkų, žurnalistų, politikų, aktyvistų ir kitų asmenų. Tarp aukų, kurių dauguma yra režimo priešininkai, yra čerkesai, kurie dirbo organizuodami nacionalinį atgimimą Čerkesijoje ir gindami demokratines teises. Be žmogžudysčių, pateikėme informacijos apie daugybę kankinimo, neteisėto sulaikymo ir policijos smurto atvejų, apie kuriuos pranešė žmogaus teisių organizacijos. Paminėjome reidą į čerkesų akademikų namus ir biurus bei jų medžiagų konfiskavimą.
Taip pat pateikėme informaciją apie savavališką aštuonių žmonių sulaikymą iš minios, susirinkusios gegužės 21 d., kad pagerbtų jų protėvių atminimą. Be to, paaiškinome, kad reidų metu žmonės buvo žudomi arba siunčiami į kalėjimą nežinant, kuo jie kaltinami, prisidengiant „terorizmo tyrimu“.
Paaiškinome, kad sistemingas genocidas, vykdytas prieš čerkesus XIX amžiuje, tęsiasi ir šiandien įvairiomis formomis, kad įgyvendinama veiksminga rusifikacijos politika, kad žmonės nuolat patiria spaudimą ir kad kiekvienas, kuris pasisako gindamas laisvę ir demokratines teises, tampa taikiniu.
Rusijos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. liepos mėn. įtraukė Jungtinę Čerkesijos tarybą į „ekstremistinių-teroristinių“ organizacijų sąrašą. Atsakydami paaiškinome, kad kaip Taryba nieko negrobėme, nekankinome ir nežudėme, tačiau visus šiuos veiksmus ne kartą neteisėtai atliko Rusijos FSB organizacija. Todėl pareiškėme, kad organizacija, kuri turėtų būti įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą, yra FSB.
Apibendrinant akivaizdu, kad Rusija per šį laikotarpį nepadarė jokios pažangos žmogaus teisių srityje ir toliau yra valdoma viduramžių imperinės mąstysenos.
Be viso to, sužinojome, kad Lietuvos ir Čerkesijos istorija turi panašių bruožų. Pavyzdžiui, Miško brolių organizacija, viena iš organizacijų, įkurtų po Lietuvos okupacijos, priminė mums hakučius, kurie po 1864 m. toliau kovojo ir gynė čerkesus. Hakučiai toliau gynė savo tėvynę partizaniniais išpuoliais, slėpdamiesi miškuose, iki pat 1880-ųjų.
Rusai sudegino tūkstantmečius čerkesų miškus, kad atsikratytų hakučių. Jie taip pat davė jiems žeminančių pravardžių, tokių kaip „Skraidantys miško banditai“, kad juos diskredituotų. Kaip ir Lietuvoje, Čerkesijoje rusai bandė pateisinti savo kruvinus įsiveržimus, sakydami: „Mes jums atnešėme civilizaciją, jūs buvote laukiniai prieš mums ateinant.“
Be to, kad dalijomės šia informacija su Lietuvos politikais, taip pat pateikėme informacijos apie dabartinę politinę situaciją dėl čerkesų genocido. 2025 m. sausio 9 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada pripažino čerkesų genocidą. Šis sprendimas yra vienas stipriausių iki šiol priimtų politinių tekstų, oficialiai pripažįstančių čerkesų tautos politines ir demokratines teises.
2011 m. čerkesų genocidą pripažino ir Sakartvelo (Gruzijos) parlamentas. Be mūsų iniciatyvų Lietuvoje, tęsiame ryšius su įvairiomis šalimis ir siekiame paramos, kad nacionaliniai parlamentai pripažintų čerkesų genocidą.
Prieš įtraukiant čerkesų genocido klausimą į Lietuvos Parlamento Seimo darbotvarkę, itin svarbu šviesti visuomenę ir išsamiai ją informuoti apie istorinę čerkesų tautos patirtą tragediją. Šiame procese gyvybiškai svarbus aktyvus Lietuvos akademikų, tyrėjų, ekspertų, žurnalistų ir politikų dalyvavimas, siekiant atskleisti istorines genocido tiesas, dokumentuoti jį moksliniais tyrimais ir aptarti jį tarptautinėse platformose.
Tokia lyderystė ne tik palaikys teisingą čerkesų tautos kovą, bet ir sustiprins Lietuvos, kaip pasaulinės sąžinės balso žmogaus teisių ir istorinio teisingumo srityje, poziciją. Tikimės, kad Lietuvos žmonės, gerai žinantys Rusijos agresijos žiaurumą ir priespaudą bei tvirtai atsidavę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms, palaikys mūsų pastangas papasakoti pasauliui apie čerkesų tautos tragediją ir oficialiai įrašyti ją į kolektyvinę žmonijos atmintį.
