Nedėkinga užduotis būti politiku ir politikos kritiku, politologu ar bent azartišku piliečiu vienu metu. Politikui nuspėjamumas – vertybė. Politikos kritikui jis kelia žiovulį, jei ne ką blogesnio. Politikas planuoja savo veiksmus pagal politinių partnerių, oponentų ir elektorato nuspėjamumą. Be šios sąlygos racionalus planavimas nėra įmanomas. Politologas, stebėdamas nuobodžius politikus, praranda motyvaciją dirbti.
Lietuvos politika darosi vis nuobodesnė. Po šių metų Seimo rinkimų yra rizika jai tapti dar nuobodesne. Originalūs, išskirtiniai politikai mūsuose – išmirštanti rūšis. Atmetant ideologines ir moralines pozicijas galima konstatuoti, kad į viršų veržiasi vidutinybės, o tie, kurie galėtų būti lyderiai, tūno paribiuose.
Vytautas Landsbergis, Rolandas Paksas, Artūras Zuokas buvo įdomūs politikai. Nors visi jie gyvi, bet jau ne realūs politiniai lyderiai. Iš šių politikų buvo galima tikėtis drąsių projektų, staigmenų, veržlumo. Algirdas Brazauskas buvo nuobodus. Išskyrus trumpą laikotarpį tautos atgimimo metu, visada žinojai, ką jis pasirinks. O rinkdavosi jis tą pusę, kuri užtikrindavo jam sėkmę. Ar tai būtų Lietuvos Nepriklausomybė, ar paksogeitas. Visgi žiupsnelis intrigos ten dar būdavo, nes ne visada žinojai, kas gi bus ta laiminti pusė.
Dabar tikėtis staigmenų vargu, ar betenka. Jei ne koks stebuklas, valdančioji liberalioji koalicija nueis į užmarštį vienai, dviems, o gal net ir trims kadencijoms. Ji jau užtektinai įsiėdė. Tarp laimėtojų bus socialdemokratai, žalieji valstiečiai, „vardanlietuviai“, kažkur tarp jų plaukios „Nemuno aušra“. Vienintelė rimtesnė intriga – ar barjerą praeis susivieniję tautininkai, krikščionys, Šeimų sąjūdis ar pats sau mielas Nacionalinis susivienijimas. Na, gal dar Laisvės partija, susigrąžinusi šiek tiek dėmesio per Dainių Žalimą.
Atskiras klausimas – Viktoro Uspaskicho-Mindaugo Puidoko blokas, Regionų partija ir Lenkų rinkimų akcija. Pastaroji tikrai turėtų gauti kelis mandatus iš tradicinių vienmandačių, bet, jeigu eis viena, turės tuo ir pasitenkinti. Jei praeis Regionų partija, ji tik papildys numatomą centro kairės bloką, be didelių naujovių. Rusiškos taikos koalicijai teks varžytis tiek su akcininkais, tiek su radikalesne Liaudies partija, o daugeliui sovietijos nostalgikų rinkimai apskritai kelia alergiją, nes „visi jie ten – vagys“.
Net jei saujelė atvirai prorusiškų veikėjų per stebuklą patektų į Seimą, akivaizdu, kad jie liktų užribyje. Nepanašu, kad bet kas iš laimėtojų norėtų su jais koalicijos. Nedidelė tikimybė, kad į valdančiąją komandą patektų ir kas nors iš dešiniosios alternatyvos. Su jais galbūt kalbėtųsi valstiečiai, bet vargu, ar būtų, apie ką kalbėtis su socialdemokratais. Pagaliau, mažai tikėtina ir vaivorykštinė koalicija tarp socialdemokratų, „vardanlietuvių“ ir gerokai apibyrėsiančių „konservatorių“. Junginys su pastaraisiais anuos palaidotų.
Tad laukia gana nuobodi kadencija, per kurią, veikiausiai, pirmais smuikais grieš socialdemokratai su „vardanlietuviais“, jiems į nugaras kvėpuos valstiečiai ir galbūt – „aušrininkai“. Iš šių partijų lyderių tik „aušrininkų“ vedlį Remigijų Žemaitaitį galima pavadinti spalvingesne asmenybe. Jis jau parodė, kad mėgsta riziką, nors vargu, ar turi nors kiek nuoseklesnes politines pažiūras. Ne taip seniai susikivirčijęs su „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiais dėl jų nusiteikimo prieš abortus, dabar prieš juos kalba dar radikaliau.
Vulgaroka dainelė apie kopėčiomis lipantį žyduką, veikiausiai, patiks tai daliai lietuvių, kuriai įgriso nuolatinės žydų bendruomenės lyderių pretenzijos, deja – formuojančios bendrą šios tautos įvaizdį. Kitiems patiks gausus operavimas skaičiais, kuris sudaro išmanančio politiko įspūdį, nors besidominčiam idėjomis analitikui būtent skaičiai kelia didžiausią nuobodulį. O krikščionims patiks pasisakymai už prigimtinę šeimą ir gyvybės apsaugą nuo pat užsimezgimo, tad idėjinei dešiniajai alternatyvai teks rimtas konkurentas.
Socialdemokratų lyderiai įdomūs vieninteliu klausimu: ar jiems didesnę įtaką darys europinio internacionalo kolegos, ar galimi koalicijos partneriai, pirmiausiai – valstiečiai. Pagal tai galime spręsti labai jau skystą intrigą, ar socialdemokratai Seime ir Vyriausybėje ryšis tam, ką savo vidinei opozicijai beveik užtikrintai pralošė dabartinė liberalioji koalicija, pirmiausiai – partnerystės įstatymui.
O kadangi lietuviškieji socialdemokratai nuo A. Brazausko laikų yra kraštutinių pragmatikų partija, tikėtina, kad jiems ir šįsyk valdžia ir jos teikiami grantai bus svarbiau nei idėjos. Tas pats pasakytina apie išskirtinai nuobodaus biurokrato Sauliaus Skvernelio partiją, kurioje daugiau prieštaravimų nei tarp „konservatorių“. „Vardanlietuviai“ ramiai sėdės valdžioje ir užsiiminės biurokratiniais reikalais.
Valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis, kaip ir jo naujasis bendražygis Ignas Vėgėlė, yra skaičiuotojai. Tam tikras vertybines pozicijas jie turi, bet joms įgyvendinti abiems trūksta fantazijos ir avantiūrizmo. Užuot sutelkę išties platų vertybinį sąjūdį ir su juo nušlavę visą – tiek kairiąją, tiek tariamai dešiniąją – nomenklatūrą, jie matuojasi kėdes būsimoje biurokratinėje koalicijoje, būdami patys sau mieli.
Tikėtis bet kokių permainų, tiek į teigiamą, tiek į neigiamą pusę, mažai prielaidų. Valstiečiai trukdys socialdemokratams priimti genderistines ar kosmopolitines iniciatyvas, o socialdemokratai blokuos galimas valstiečių iniciatyvas tautiškumo ar gyvybės apsaugos linkme. Bus patinė situacija, kur vieni švelnins kitų pozicijas, ir kaip rezultatą turėsime blankų politinį centrą. Vietoje stovinčią balą.
Žvelgiant vertybiškai, tai bus ramus laikas. Išvargę po nuolatinės įtampos – ypač dėl partnerystės įstatymo, drastiškų mokesčių reformų, jau masine tampančios svetimšalių invazijos – galėsime atsikvėpti. Bus proga užsiimti buitiškesniais darbais nei politinės kovos. Didelė piliečių dalis vėl pasitrauks į pasyvą. Rizikuodama, kad po ketverių metų vėl laimės agresyvi mažuma, nors tai – menkai tikėtina.
Deja, ramybė turi kitą pusę – nuobodulį. „Dviračio šou“ beliks pašiepti užsienio lyderius, nes apie Lietuvos politiką nebeliks, ką įdomaus pasakyti. Gal reiktų sakyti: ačiū Dievui? Kažin, ar daug lietuvių pasiilgs tokios įdomios, užtai – įtemptos kadencijos, kokia buvo šioji.
Kaip suderinti vertybes ir intrigą? Kaip Lietuvos politiką vėl padaryti įdomią? Pirmiausiai – balsuoti už alternatyviąsias partijas, iš kurių galima tikėtis drąsių sprendimų, orientuotų į permainas. Kaip jau kalbėta, labai maža tikimybė, kad jos, net ir įveikusios rinkimų barjerą, patektų į valdančiąją koaliciją. Bet ši kadencija parodė, kad kartais vienam ar kitam sprendimui – arba sprendimo sustabdymui – užtenka kelių parlamentarų balsų. Lieka tikimybė, jog tie balsai bus alternatyviųjų partijų. To sau ir palinkėkime.
