„Nepritariu Jūsų pažiūroms, bet esu pasirengęs mirti už Jūsų teisę jas išsakyti“ (Evelina Hol apie Volterą).
Pasaulį ilgai kratė komunistų ideologija. Triumfuodami didelėje sausumos dalyje komunistai žadėjo, kad nebus turtuolių. Ne taip jau stipriai melavo, nes ne itin skurdi buvo tik jų pačių viršūnėlė – vadovybė. O ir ji praturtėjo ne išsyk. Kitų gi padėtis buvo ganėtinai liūdna.
Ar to laukė masės, džiaugsmingai pasitikusios šį šūkį? Vargu.
Nežiūrint to, komunistinė visuomenė statyta su užmoju ir entuziastingai. Prieš kaimynus rašyti skundai. Baudžiamieji organai demaskuodavo „liaudies priešus“. Net kai represijos baigėsi, siekis įtikti valdžiai liko, kaip ir smegenų plovimas. Kaip ir gyvenimas deficito sąlygomis, kai svarbiausia buvo ne pirkti, bet gauti.
Būtent todėl pastarąjį XX a. ketvirtį Rytų Europos gyventojai godžiai žvelgė į Vakarus. Žmonės buvo pasirengę grumtis už savo teises. O gal tik už savo krepšelį su produktais?
Ir štai tai įvyko. Liberalizmas nugalėjo. Bet ar išties nugalėjo? Ar vietoje žiaurių represijų, geležinio antkaklio ir grandinių mases pririšo ant lankstaus pavadėlio, kuris, gerai pagalvojus, nuo ankstesnio varianto skiriasi tiktai gražiu apvalkalu? Esmė gi liko ta pati.
Žodžio laisvė? Taip, ji leidžiama. Galima aptarinėti makaronų rūšį ar keikti merą, bet nevalia nė žodžio tarti apie savo paties tautos išgyvenimą. Juk visi turi teisių. Jas turi ir tie, kurie nedirba, bet valgo. Ir mes privalome juos išlaikyti. Juk tai – taip humaniška.
Teisių turi ir tie, kurie primeta savo tvarką svetimose teritorijose, o tiems, kurių protėviai kūrė tose teritorijose gerovę, belieka taikytis prie svetimų taisyklių ir svetimos kultūros.
Teisių turi ir besimaivantys iškrypėliai, narkomanai ir tie, kurie atsisako dirbti iš principo. Jų reikia gailėtis. Jokiu būdu netariant nė žodžio sveikosios visuomenės dalies gynybai. Tokiam žodžiui laisvės nėra. Už tai laukia bauda. Gal net kalėjimas.
Kas dėl „teisės į dešrą“, tai ir tas produktų kreželis palaipsniui mažės. Nes dalis jo teks tiems, kurie neketina gerbti žmonių, kurie juos maitina. Bet apie tai kalbėti nevalia. Už tai pirmiausiai nuteis savi. Juk jiems jau įteigta, kad reikia būti tolerantiškiems, ir jie veikiau leis save sutrypti nei mokysis atsilyginti.
Taip kieta plieninė komunizmo statytojų grandinė pakeista rožiniu pseudoliberalizmo antkakliu. Pseudoliberalizmo, kuris smaugia ne ką menkiau, ir lengvai gali apsivyti kaklą kilpa.
